Logo
Spausdinti šį puslapį

Šauklių senovės kulto vieta ir Šauklių senovės kulto vietos akmuo su plokščiadugniu dubeniu

Šauklių senovės kulto vieta (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 40477) – senovės kulto vieta pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 1,0 km į šiaurę-šiaurės rytus nuo kelių Mosėdis-Šaukliai ir Šatraminiai-Šaukliai kryžkelės, 50 m į pietryčius nuo kelio Mosėdis-Šaukliai, 0,1 km į vakarus nuo Eiškūno kairiojo kranto, Šauklių miške.  Į Šauklių senovės kulto vietos kompleksą įeinantis Šauklių senovės kulto vietos akmuo su plokščiadugniu dubeniu ( u.k. 3247)  - tai akmuo,  rausvas stambiagrūdis granitas, netaisyklingo apskritimo pavidalo, maždaug 1,1 -1,2 m skersmens ir iki 0,6 m aukščio nuo dabartinio žemės paviršiaus su apskaldytais šonais bei viršutine kiek išgaubta plokštuma, kurios centrinėje dalyje yra apie 50 cm skersmens ir 7-8 cm gylio plokščiadugnis dubuo; akmuo apkerpėjęs ir apsamanojęs, jo aplinkoje pastebima ir daugiau įvairaus dydžio akmenų, į R nuo akmens yra 3x2 m dydžio bala, 1969-1970 m. aptikus akmenį, jis rastas įverstas į duobę, dubeniu žemyn, akmens apačia apdegusi ir aptrupėjusi.

Akmenį  1971 m. aptiko netoli gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas ir  Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, ieškoję eksponatų kuriamam muziejui.

1971 m. akmens aplinką tyrinėjo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius. Jis nustatė, kad akmuo yra buvusios pagonių šventyklos aukuras, šalia kurio aptikta duobė su ugniaviete. Duobės šonai ir dugnas buvę grįsti tokio pačio rausvo granito nuoskalomis. Ugniavietėje rastas sudaužytas molinis dubenėlis, dengtas žalia glazūra, kuris datuojamas XVI-XVIII a.  Šventyklą naikinant, akmuo buvo apskaldytas siekiant nuskelti aukuro dubenį, kurio žymės aptiktos nuoskalose.
Senovės kulto vieta datuojama I tūkstantmečio I puse – XVI-XVIII a.

Akmenį galime rasti pagal koordinates: 21.582, 56.139 (WGS).

3

2019 | Visos teisės saugomos