Fragmentai stūkso Daujotų kaime, Aleksandrijos seniūnijoje, Skuodo rajone, 2 km į šiaurės vakarus nuo Šarkės, 7 km į rytus nuo Skuodo. Išlikusi dvaro ponų namo vieta, sodybos tvartas, kai kurie želdiniai ir vandens telkiniai (kaskadinių tvenkinių sistema). Dvarvietėje auga pavieniai medžiai, lapuočių medžių grupės (dominuoja liepos), telkšo du tvenkiniai. Sodyboje matomi buvusio pagrindinio dvaro pastato centriniai laiptai ir cokolinė dalis. Teritorija užima 49 199 m² plotą.

  Šarkė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XVII a. pr. Tuomet Šarkė priklausė Kuršo barono Nolde šeimai, kuri valdė dideles žemių teritorijas. XIX a. pr. buvo suformuoti savarankiški ūkiniai-administraciniai vienetai. Šarkės dvaras atiteko Jonui Kopylovui, vedusiam Noldaitę. 1906 m. Šarkės dvaro sodybą nupirko generolas V. Korolkovas ir nuo 1909 metų dvaro sodybą išnuomojo Stanislovui Kochanauskui. S. Kochanauskas dvaro teritorijoje pastatė salę, kurioje vykdavo lietuviški vaidinimai. Jo iniciatyva buvo išgręžtas pirmas Skuodo apylinkėse artezinis šulinys, įkurta Skuodo gaisrininkų komanda, kuriai jis vadovavo. 1923 m. savininko generolo V.Korolkovo iniciatyva Šarkės dvaras buvo perduotas vokiečių senelių prieglaudai. Antrojo pasaulinio karo metu Šarkės dvaro pagrindiniame pastate buvo įkurta karo ligoninė. Po karo dvaras nacionalizuotas, jame veikė kolūkio kontora, vėliau pagrindiniame pastate įkurti kultūros namai. Pastaraisiais metais dvarvietėje veikė privatus ūkis, kurio reikmėms buvo naudojami senieji dvaro ūkiniai pastatai. Ponų namo vietoje buvo pastatyti šiuolaikiniai trobesiai, paliekant centrinius laiptus ir dalį akmenų cokolio. 2017 m. lapkričio 20 d. sodybos name kilo gaisras, bet jo metu  fragmentų vertingosios savybės nenukentėjo.

  Šarkės (Daujotų) dvaro sodybos fragmentų tvartas

  Didžioji pastato sienų dalis iš lauko akmenų mūro. Tvarto apdaila ir puošyba – raudonų plytų mentės pastato kampuose. Raudonų plytų mūro langų ir durų apvadai, suformuoti akmenų mūre. Pamatas iš akmenų mūro cokolio. Tvarto stogas buvo dengtas skiedromis, bet iki XX a. II pus. uždengta šiferinė danga.

  ATSIMINIMAI

  Šaulių "Aušros" muziejaus archyvuose pateikiama senų žmonių atsiminimų apie baudžiavą įvairiuose Lietuvos dvaruose, tarp jų ir Šarkėje. Pasak Daujotų kaime gyvenusio 95 metų latvio Simono Cabelio, Šarkės dvaro savininkas buvo kažkoks Kolesnikovas. Manoma, kad šis dvaras, kaip ir daugelis kitų, perduotas Rusijos valdžiai, lojaliems atėjūnams, po 1831 arba 1863 metų sukilimą. Tuomet daugelis dvarininkų buvo ištremti, o jų dvarai konfiskuoti. Tam dvarui priklausė Šarkės, Būdvietės, Užluobės kaimai ir jų valstiečiai, apie 800 ha žemės. Šio dvaro valstiečiams buvo privaloma eiti į lažą. Visus dvaro lauko darbus nudirbdavo minėtųjų kaimų valstiečiai. Dvarininkas taip pat samdėsi vežiką, kambarinę, auklę ir liokajų. Pagal kiekvieną jo pareikalavimą valstiečiai turėjo savo arkliais, vežimais ir maistu važiuoti į Klaipėdą, Liepoją ar Rygą. Dvarininkas garsėjo savo žiaurumu, buvo plačiai taikomos fizinės bausmės – rykštės. Pasitaikę valstiečių pabėgimų nuo baudžiavos į Prūsus. Apie dvarą buvo pasakojamos ir legendos, kaip savininkas puotaudavęs su velniais ir žiauriai išnaudojęs baudžiauninkus.

  Šarkės (Daujotų) dvaro sodybos fragmentus galima rasti pagal koordinates: 56.262249, 21.638129.