Barstyčiai

     Herbas 2Istoriniai duomenys: Barstyčių miestelis – Skuodo rajono savivaldybės seniūnijos centras. Vardas, pasak kalbininkų, kilęs iš asmenvardžio Barstytis ar kito į jį panašaus. Seniūnijos teritorijoje tyvuliuoja seklus Laumių, prie pat miestelio Barstyčių ežerėlis, kuriam vardą davė vietovė. Čia yra ir daugiau upių bei ežerėlių, kalnais vadinamų kalvų, pavyzdžiui, Švedų kalnas, Raganų kalnas, ant kurio vietos gyventojai švenčia Jonines, tarp jų ir piliakalnis, vadinamas Alkos kalnu, didžiausias riedulys Lietuvoje (13,5 m. ilgio, 7,5 m pločio ir 3,6 m. aukščio). Kalvos ir ežerėliai formuoja puikų kraštovaizdį, kurio dalis patenka į Žemaitijos nacionalinį parką.
     Piliakalnis ir archeologiniai radiniai rodo, kad čia žmonių gyventa iš seno, 1588 m. minimas Barstyčių kaimas, XVII a. pirmoje pusėje – dvaras, iki XVIII a. antrosios pusės priklausęs Pašiaušės jėzuitų kolegijai. Panaikinus Jėzuitų ordiną, 1755 m. dvaras atiteko Jagminams. Vienas iš jų, Tverų tijūnas Tadas Jagminas, 1788 m. kelių sankryžoje pastatė pirmąją Šventųjų apaštalų Simono ir Judo Tado bažnytėlę bei smuklę. Šalia pradėjo augti miestelis, iki XIX a. pradžios vadintas Jagminpoliu (Jagmino miesteliu). XIX a. bažnyčia kelis kartus remontuota, o 1906 m. pastatyta nauja, po poros metų įsteigta parapija. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais miestelis priklausė Sedos valsčiui. 1947–1950 m. Barstyčiai buvo valsčiaus, po to – apylinkės, nuo 1995 m. yra seniūnijos centras.
     Svarstant Barstyčių herbo galimus motyvus, vietos atstovai, tarp jų ir dailininkas Antanas Jankauskas, pateikė kelis motyvus: kryžkelėje vežimą su iš jo byrančiais šiaudais, nes, pagal vietos tradiciją, iš to kilęs miestelio pavadinimas. Kitame eskize vaizduotas Barstyčių akmuo, nešamas milžino, turinčio rodyti žemaičių tvirtybę. Dar viename variante siūlyta vaizduoti fantastinę dvigalvę žuvį. Ji simbolizuotų minėtus Laumių ir Barstyčių ežerus, kurie kadaise, pasak vietos gyventojų, buvo vienas ežeras ir tik vėliau tapo išskirtas į dvi dalis. Po pirmojo svarstymo dailininkui siūlyta vystyti kryžkelės ir fantastinės žuvies motyvus. Vėliau, po ilgų diskusijų, nutarta Barstyčių herbe vaizduoti dvigalvę žuvį, juolab, kad apylinkių vietovardžiuose, tautosakoje kaip niekur gausu legendinių personažų: velnių, raganų, laumių ir kitų fantastinių būtybių. Skydo laukui parinkta sidabrinė, arba balta spalva. Ji heraldikoje reiškia vandenį ir kartu yra senųjų žemaičių karinių vėliavų spalva. Fantastinė žuvis nuspalvinta raudonai. Tai gyvybės, meilės kraštui, pralieto kraujo kovose už laisvę spalva. O kovos čia vyko ne tik viduramžiais, bet ir naujausiais laikais: po Antrojo pasaulinio karo vietos apylinkėse prieš sovietinį režimą kovojo Alkos rinktinės partizanai.
     Barstyčių herbo etaloną sukūrė vietos dailininkas Antanas Jankauskas. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2011 m. birželio 9 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–9 (425)).
     Svarbesnė literatūra: B. Kviklys, Mūsų Lietuva, t. 4, 2-oji fotogr. laida, Vilnius, 1992; E. Rimša, Heraldika. Iš praeities į dabartį, 2-oji papildyta laida, Vilnius, 2004; J. Vyšniauskas, Barstyčių seniūnija, Skuodo žemė, Vilnius, b.m., p. 12–13; Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1: A–B, Vilnius, 2008.
     Herbo aprašymas: Sidabriniame lauke raudona fantastinė dvigalvė žuvis, kurios siluetas primena į priešingą pusę atsuktą S raidę.
     Komisijos pirmininkas Edmundas Rimša
Barstyciai1
Barstyciai2

Heraldika