Šiais metais Skuodas švenčia savo 770 gimtadienį. Tai puiki proga prisiminti jo istoriją, aplankyti pačias gražiausias, žymiausias, mieliausias vietas ir atrasti naujas. Tai padaryti bus lengviau, o gal ir įdomiau, jei dalyvausite mūsų žaidime "Septyni sėkmės vartai".

Visi žino, kad Skuodo herbe pavaizduota auksinė mūro siena su vartais ir trimis bokšteliais su kryžiais. Legenda pasakoja, kad tai buvo Skuodo pilies vartai. Tik kur stovėjo toji pilis niekas nepamena...Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, keitėsi valdovai, santvarkos, vyko mūšiai, karai, keitėsi ir gražėjo Skuodo kraštas, jo kaimai ir miesteliai. Mes kviečiame pasižvalgyti po Skuodo rajoną ir surasti septynis vartus, simbolizuojančius septynis jo istorijos šimtmečius.

Pirmieji žaidimo vartai jūsų laukia Skuodo muziejuje.

Įsteigtas 1991 m. Skuodo rajono valdybos potvarkiu, pirmiesiems lankytojams duris atvėrė 1992 m., pažymint Skuodo miesto savivaldos 420-ąsias metines. Per truputį daugiau nei trisdešimt metų muziejuje buvo sukaupta per 20 000 tūkstančių eksponatų. Didžiąją dalį sudaro etnografiniai, istoriniai, tautodailės eksponatai. Nemažas archeologijos eksponatų rinkinys, kuriame unikalūs radiniai iš Apuolės, Klaišių, Klauseikių ir kitų piliakalnių, pilkapių bei kapinynų. 4 ekspozicinėse salėse veikia nuolatinės ekspozicijos: „Skuodo miesto formavimosi istorija“, „Skuodo krašto senieji kaimo amatai ir moterų darbai–Žemaičių troboje“, „Skuodo sportinės veiklos istorija“, „Skuodo krašto tautodailės istorija“. O minint įvairias šalies ir krašto istorines datas čia rengiamos laikinos ekspozicijos ir parodos iš muziejaus fondų, eksponuojami menininkų darbai, rengiami susitikimai su žymiais žmonėmis.

Apuolės piliakalnyje įrengti antrieji vartai, nors, tiesą sakant, jie yra pirmieji J Juk Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė Lietuvoje, kur kažkada buvo viena garsiausių ir didžiausių kuršių pilių. IX a. Apuolėje buvo Ceklio žemės politinis, karinis ir ekonominis centras. Lietuvos ir Švedijos archeologai Apuolės piliakalnyje rado ne tik vertingų istorinių paliudijimų, bet ir unikalų ąžuolinį šulinio rentinį. Rimberto kronikoje aprašytos nuožmios 853–854 metų kuršių kovos su vikingais prie Apuolės pilies, kai, atrėmę danų puolimą, pilies gyventojai buvo priversti pasiduoti Švedijos karaliui Olafui, atiduoti jam daug ginklų, aukso ir sidabro. Visa tai galima pamatyti kasmetiniame istorinių rekonstrukcijų festivalyje 9 šimtmečio stiliumi, kuriame dalyvauja ir amatininkai, ir muzikantai. Ant Apuolės piliakalnio kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta „Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis" – inscenizuotos Kuršių – vikingų kautynės ir viduramžių amatų pristatymai.

Tretieji sėkmės vartai laukia Ylakių miestelyje, jie gali pasirodyti truputį liūdni, nes tai Ylakių gyventojų žudynių vieta ir kapas. Bet mūsų istorija susideda iš pačių įvairiausių įvykių, nuo linksmiausių iki tragiškiausių, todėl nevalia užmiršti net pačių baisiausių jos puslapių.

Tikriausiai šiuos vartus bus sunkiausia surasti, todėl pateikiam tikslias koordinates: Ylakių gyventojų žudynių vieta ir kapas randasi Ylakių miestelio pietinėje dalyje, 60 m į rytus nuo Ylakių - Kadžių kelio, 55 m į šiaurę nuo žydų senųjų kapinių. Šioje vietoje 1941 m. liepos mėn. nužudyti 446 žydai, 25 lietuviai ir 4 karaimai.

Ketvirtieji vartai patys mistiškiausi, tai legendomis apipintas Raganos kalnas.

Raganos kalnu vadinama kalva yra Barstyčių miestelio pietvakariniame pakraštyje, kalvotoje, labai smėlingoje vietoje. Kalvos pavadinimą padavimai aiškina įvairiai: vieni mena, kad kalvoje mėgusios puotauti raganos; kiti, kad čia buvusi sudeginta ragana, treti sako, kad ant kalvos gyveno ragana. Pats populiariausias pasakojimas byloja, kad baudžiavos laikais Barstyčiuose gyvenusi ir baudžiauninkus kankinti labai mėgusi dvarininkaitė, kuri panaikinus baudžiavą pasikorusi ant kalvos. Ją žmonės laikė ragana, todėl kalvą ir pavadino Raganos kalnu. Dabar tai tiesiog gražus gamtos kampelis, menantis tolimą mūsų krašto praeitį.

Penktieji vartai yra Notėnuose, sename Skuodo rajono miestelyje, įsikūrusiame ant Notės upės kranto, nuo šios upės ir pavadinimas kilęs...

Čia stovi miestelio pasididžiavimas – Šv. Kotrynos bažnyčia. Iš Žemaitijos vyskupo Motiejaus Valančiaus laiško žinoma, kad pirmoji medinė bažnyčia Notėnuose pastatyta 1789 m. Gintališkės seniūno dovanotame žemės sklype. Nauja, išlikusi iki mūsų dienų Šv. Kotrynos vardo bažnyčia statyta 1906–1909 m. Bažnyčią puošia originalūs šventoriaus vartai, tapę ir viso miestelio simboliu. Iki Antrojo pasaulinio karo šių vartų abejose pusėse esančiose nišose buvo skulptūros, kurios per karą dingo. Visos vartuose esančios nišos užpildyti stiklu ir už jų įstatytais religinės tematikos paveikslais. Šventoriuje yra koplyčia, pastatyta XVIII a., ir neaukštas metalinis kryžius.

Gydytojo Vaclovo Into sodyba Mosėdyje yra šeštieji žaidimo vartai. Gydytojas Vaclovas Intas 1957 metais pradėjo dirbti Mosėdyje. Jis pradėjo tvarkyti ligoninės teritoriją, kūrė joje alpinariumus, akmenų kompozicijas, iškasė porą tvenkinių, užveisė nemažą parką, kuriame auga vietiniai ir tolimųjų kraštų dekoratyviniai medžiai ir krūmai. V. Into sodyboje surikiuoti akmenys pargabenti iš Ukrainos, Kazachijos, Karelijos, Mosėdžio ir visos Lietuvos laukų bei kitų vietovių. Mosėdiškiai dar prisimena daktarą vežantį, nešantį į savo sodybą įdomesnius akmenis, retesnius augalus iš tolimų ir artimesnių kelionių. Sodyboje išliko jo sukurtos akmenų ir medžių kompozicijos "Pilies kuorai", "Pagonių šventykla", "Vulkano krateris", "Kalnai", "Taupyklė", yra ir pirmasis akmuo, atgabentas dar 1957 m. Dabar sodyba rūpinasi V. Into dukra Danutė.

Lenkimų poilsiavietėje jūsų laukia septintieji sėkmės maršruto vartai. Poilsiavietė įrengta šalia į Kretingą vedančio kelio Lenkimų girininkijos miške. Iš buvusios pelkės miškininkai sukūrė patogią ir gražią poilsiavietę pušyne. Ten išlikusi unikali gamta, galima pamatyti perinčias gulbes. Gamtovaizdis įspūdingas - lyg taiga. Lenkimų pušynuose trūksta vandens telkinių, todėl įrengiant poilsiavietę iš pelkės buvo suformuotas pusės hektaro dydžio tvenkinys. Per tvenkinį buvo pastatyti du lieptai, įrengtos keturios didelės pavėsinės su baldais, persirengimo kabinos, tualetai, mašinų stovėjimo aikštelė. Čia visada smagu užsukti su draugais, šeimos nariais. Poilsiavietė graži visais metų laikais, atokvėpio valandėlę čia galima poilsio ne tik paužkandžiauti pavėsinėje ar atsivėsinti, kojas pamerkus į tvenkinio vandeni, bet ir prisirinkti mėlynių, grybų, pasigrožėti supamais vaizdais.

Nesvarbu, kurioje vietoje pradėsite savo kelionę, svarbiausia ir vienintelė žaidimo sąlyga - padaryti septynias nuotraukas kiekvienų sėkmės vartų fone ir su jomis atvykti į Skuodo informacijos centrą. Visų dalyvių, sėkmingai įvykdžiusių žaidimo sąlygas, laukia prizai! Žaidimas startuoja gegužės 2 d. ir tęsis iki turistinio sezono pabaigos, rugsėjo30 d.*

*Patarimas

Nelaukite paskutinės žaidimo dienos, kad sėkmė nenusisuktų ir prizai nesibaigtų 

https://www.infoskuodas.lt/marsrutai/septyni-skuodo-vartai/?fbclid=IwAR2Pvahf0dNhmijnbE-mPX41884gOhjKwFg3177826U4_qAMhMJoYmOWe90

Jurgis Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d., Večių kaime, tuo metu Lenkimų parapijoje, Kretingos apskrityje, Jono ir Rožės Baužinskaitės Pabrėžų šeimoje, kurioje užaugo 7 vaikai.
1785–1792 m. mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Įstojo į Vilniaus universiteto medicinos studijas. Studijavo anatomiją, chirurgiją, botaniką, chemiją, fiziką, gamtą, teologiją ir egzegezę (filologinis senovinių tekstų aiškinimas), išmoko aštuonias kalbas. Medicinos mokslų nebaigė.
1794 m. rugpjūčio 1 d. tapo Varnių kunigų seminarijos klieriku. Istorinės aplinkybės pakreipė jo gyvenimo kelią – nutraukė medicinos studijas Vilniuje ir atvedė į šventumo kelią. 1796 m. vasario 26 d. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis Jurgį Pabrėžą įšventino kunigu. Kunigavo daugelyje žemaičių krašto parapijų: Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Kartenoje, Plungėje, Kretingoje.
1816 m. gruodžio 7 d., būdamas 45-erių metų amžiaus, Jurgis Pabrėža įstojo į Kretingos Trečiąjį pranciškonų (tretininkų) ordiną, po metų – 1817 m. gruodžio 9 d. – iškilmingai davė amžinuosius įžadus, gavo tėvo Ambraziejaus (Ambrozijaus) vardą.
1817–1821 m. Kretingos gimnazijoje dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, geografiją ir tikybą, buvo gimnazijos kapelionas. 1821–1827 m. buvo paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku.

J. A.  Pabrėžos gimtinę galime rasti pagal koordinates 56.166153, 21.399654 (WGS).

Visos fotografijos paimtos iš Kretingos muziejaus archyvo. 

Daugiau informacijos apie J. A. Pabrėžos biografiją galite rasti čia - https://www.bernardinai.lt/lietuviskasis-da-vincis-kun-jurgis-ambraziejus-pabreza/ 

Kapas yra Notėnų kaimo kapinėse, Notėnų seniūnijoje, Skuodo rajone.

1941-06-23 nenustatytas asmuo Vokietijos kariuomenės kariams pranešė, kad Notėnų k. (dab. Notėnų sen.) yra ginkluotų komunistų, kurie neva ketina surengti jiems pasalą. Iš tikro tai buvo 1941 m. birželio sukilėliai – Lietuvos šaulių sąjungos nariai, atvykę iš Šliktinės k., dab. Notėnų sen. Vokietijos kariai nušovė: Kostą Kontenį, g. 1906 m., Feliksą Liaučį, g. 1906 m., Kastantiną Pocių, g. 1909 m., Konstantiną Pocevičių, g. 1915 m., ir Antaną Šoblinską, g. 1918 m. Žuvusieji palaidoti Notėnų k. kapinėse. 1998-08-16 Pocevičių šeimos, Lietuvos šaulių sąjungos Skuodo kuopos vado Valerijono Viršilo ir Prano Kontenio rūpesčiu Notėnuose jiems pastatytas paminklinis akmuo.

Netaisyklingos formos, šlifuota priekine dalimi, granito paminklas: aukštis – 105 cm, plotis – 73 cm, storis – 10–30 cm, nuotraukos 13 x 9 cm dydžio. Paminklo PR pusėje iškaltas užrašas: „TRAGIŠKAI ŽUVĘS / KONSTANTINAS POCEVIČIUS / 1915–1941 / ZUZANA MIKALAUSKIENĖ / 1913–1976“, virš jo iškaltas kryžius, prie kurio pritvirtinta balto metalo Nukryžiuotojo skulptūrėlė, o greta jos – ovalo formos Konstantino Pocevičiaus ir Zuzanos Mikalauskienės nuotraukos.

1941 m. birželio sukilėlio Konstantino Pocevičiaus kapas 2020 m. lapkričio 26 d. įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir suteiktas unikalus kodas: 44735.

1941 m. birželio sukilėlio Konstantino Pocevičiaus kapą galime rasti pagal koordinates 21.705, 56.102 (WGS).

          Šešioliktas Simono Daukanto premijos laureatas Leonas Rimeikis - literatas, kraštotyrininkas bei muzikantas. 226 - ųjų Simono Daukanto gimimo metinių proga 2019 m. spalio 4 d. Skuodo rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-713 aktyviam visuomenininkui, premija skirta už vertingą indėlį į savo krašto istorijos lobyną, etninio identiteto puoselėjimą bei propagavimą rašant knygas, eilėraščius, kuriant.

          Aktyviai dalyvaudamas Skuodo literatų klubo „Nojus“ veikloje bei būdamas ilgamečiu Skuodo rajono kultūros centro Lenkimų skyriaus kaimo kapelos „Armonikieriai“ nariu, Leonas Rimeikis garsina ne tik Lenkimų kraštą, bet ir visą Skuodo rajoną. 

  Kumetynas – Šaulių g. 1, Skuodo senamiestyje. Kumetyno pastate anksčiau buvo dvaro arklidės, kurios priklausė Chodkevičiams, o vėliau Sapiegoms. Kumetynas yra vieno aukšto su palėpe ir rūsiu.  Pastatas rekonstruotas, pristatytas antras aukštas, kuriame įrengti butai ir Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijos patalpos. Pastato sienos iš plytų mūro, labai storos (apie 1 m), rekonstruojant pastatą buvo padengtos baltu  tinku. Kumetynas pastatytas XVII a. 

  Skuodo dvaro sodybos fragmentų kumetynas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro registrinių vietinio objektų sąrašą, unikalus kodas 37571, kuriam taikomi visi paveldosaugos reikalavimai.

  Kumetyną galima rasti pagal koordinates 21.521, 56.269 (WGS).

  Bažnyčios šventoriuje stovi akmenų ir plytų mūro varpinė, pastatyta XIX a. Iki 1941 m. čia stovėjo dar ir medinė stulpinė, atviro tipo varpinė su dvišlaičiu stogeliu. Joje buvę trys varpai. Per gaisrą varpinė sudegė, o suskilęs didysis varpas buvo pakabintas bažnyčios bokšte. 1991 m. varpas buvo perlietas, jį 1993 m. pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Išlikę ir vidurinysis bei mažasis varpai, kurie įtraukti į saugomų objektų sąrašą.

 Lenkimų Šv. Onos bažnyčios statinių komplekso varpinė įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių valstybės saugomų objektų sąrašą, unikalus kodas 29932, kuriam taikomi visi paveldosaugos reikalavimai.

 Varpinę galime atrasti pagal koordinatės 21.316, 56.189 (WGS).

  Fragmentai stūkso Daujotų kaime, Aleksandrijos seniūnijoje, Skuodo rajone, 2 km į šiaurės vakarus nuo Šarkės, 7 km į rytus nuo Skuodo. Išlikusi dvaro ponų namo vieta, sodybos tvartas, kai kurie želdiniai ir vandens telkiniai (kaskadinių tvenkinių sistema). Dvarvietėje auga pavieniai medžiai, lapuočių medžių grupės (dominuoja liepos), telkšo du tvenkiniai. Sodyboje matomi buvusio pagrindinio dvaro pastato centriniai laiptai ir cokolinė dalis. Teritorija užima 49 199 m² plotą.

  Šarkė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XVII a. pr. Tuomet Šarkė priklausė Kuršo barono Nolde šeimai, kuri valdė dideles žemių teritorijas. XIX a. pr. buvo suformuoti savarankiški ūkiniai-administraciniai vienetai. Šarkės dvaras atiteko Jonui Kopylovui, vedusiam Noldaitę. 1906 m. Šarkės dvaro sodybą nupirko generolas V. Korolkovas ir nuo 1909 metų dvaro sodybą išnuomojo Stanislovui Kochanauskui. S. Kochanauskas dvaro teritorijoje pastatė salę, kurioje vykdavo lietuviški vaidinimai. Jo iniciatyva buvo išgręžtas pirmas Skuodo apylinkėse artezinis šulinys, įkurta Skuodo gaisrininkų komanda, kuriai jis vadovavo. 1923 m. savininko generolo V.Korolkovo iniciatyva Šarkės dvaras buvo perduotas vokiečių senelių prieglaudai. Antrojo pasaulinio karo metu Šarkės dvaro pagrindiniame pastate buvo įkurta karo ligoninė. Po karo dvaras nacionalizuotas, jame veikė kolūkio kontora, vėliau pagrindiniame pastate įkurti kultūros namai. Pastaraisiais metais dvarvietėje veikė privatus ūkis, kurio reikmėms buvo naudojami senieji dvaro ūkiniai pastatai. Ponų namo vietoje buvo pastatyti šiuolaikiniai trobesiai, paliekant centrinius laiptus ir dalį akmenų cokolio. 2017 m. lapkričio 20 d. sodybos name kilo gaisras, bet jo metu  fragmentų vertingosios savybės nenukentėjo.

  Šarkės (Daujotų) dvaro sodybos fragmentų tvartas

  Didžioji pastato sienų dalis iš lauko akmenų mūro. Tvarto apdaila ir puošyba – raudonų plytų mentės pastato kampuose. Raudonų plytų mūro langų ir durų apvadai, suformuoti akmenų mūre. Pamatas iš akmenų mūro cokolio. Tvarto stogas buvo dengtas skiedromis, bet iki XX a. II pus. uždengta šiferinė danga.

  ATSIMINIMAI

  Šaulių "Aušros" muziejaus archyvuose pateikiama senų žmonių atsiminimų apie baudžiavą įvairiuose Lietuvos dvaruose, tarp jų ir Šarkėje. Pasak Daujotų kaime gyvenusio 95 metų latvio Simono Cabelio, Šarkės dvaro savininkas buvo kažkoks Kolesnikovas. Manoma, kad šis dvaras, kaip ir daugelis kitų, perduotas Rusijos valdžiai, lojaliems atėjūnams, po 1831 arba 1863 metų sukilimą. Tuomet daugelis dvarininkų buvo ištremti, o jų dvarai konfiskuoti. Tam dvarui priklausė Šarkės, Būdvietės, Užluobės kaimai ir jų valstiečiai, apie 800 ha žemės. Šio dvaro valstiečiams buvo privaloma eiti į lažą. Visus dvaro lauko darbus nudirbdavo minėtųjų kaimų valstiečiai. Dvarininkas taip pat samdėsi vežiką, kambarinę, auklę ir liokajų. Pagal kiekvieną jo pareikalavimą valstiečiai turėjo savo arkliais, vežimais ir maistu važiuoti į Klaipėdą, Liepoją ar Rygą. Dvarininkas garsėjo savo žiaurumu, buvo plačiai taikomos fizinės bausmės – rykštės. Pasitaikę valstiečių pabėgimų nuo baudžiavos į Prūsus. Apie dvarą buvo pasakojamos ir legendos, kaip savininkas puotaudavęs su velniais ir žiauriai išnaudojęs baudžiauninkus.

  Šarkės (Daujotų) dvaro sodybos fragmentus galima rasti pagal koordinates: 56.262249, 21.638129.

  Igarių riedulynas yra Igarių kaime, Mosėdžio seniūnijoje, Skuodo rajone.  Igarių riedulyne žemės paviršiuje matomos ypač gausios riedulių sankaupos, kurios užima apie 10,5 ha plotą. Šias sankaupas sudaro įvairaus dydžio akmenys (vyrauja 0,4 – 10 m, skersmens ir pavieniai iki 2,0 – 2,5 m), jų dauguma guli natūralioje padėtyje nuo paskutinio ledynmečio laikų (prieš 12-13 tūkst. metų). Igarių riedulyne matomi ir senovinės žemdirbystės požymiai – iš riedulių sukrautos tvoros, kitaip dar vadinamos krūsnimis.

  Tai vienas unikaliausių iš nedaugelio išlikusių riedulynų Lietuvoje.

  Igarių riedulyno lokalizacijos vietą galima rasti pagal koordinates: 347425, 6226010.

 Akmuo lokalizuojasi Puokės kaime, Barstyčių seniūnijoje, Skuodo rajone. Tai didžiausias granitinis akmuo Lietuvoje. Matmenys: ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, plotis – 7,5 m. Sveria apie 680 tonų. Akmuo sudarytas iš lauko špato, kvarco, žėručio. Ledynų atvilktas iš Fenoskandijos uolyno, esančio Skandinavijoje.

1956 m. buvo pradėta įdėmiau dairytis („kalti“ melioratoriai) į Puokės kaime, vienos sodybos sodo pakraštyje, nedideliu plokščiu apskaldytu paviršiumi iš po žemės prasikišusį akmenį. Prieš jį atkasant iš žemės paviršius tekyšojo apie 1 kv. m plotelis. 1957 m. melioratoriams iš vieno šono plačiau ir giliau įsikasus, paaiškėjo, kad tai besąs labai stambus riedulys, tūnantis raudonai rudame raudulingame priemolyje. Tačiau dar ilgą laiką šis riedulys pragulėjo pusiau atkastas duobėje, kurioje pastoviai laikėsi subėgęs kritulių vanduo. Galų gale buvo pasiryžta, melioratoriams padedant, riedulį iki pamatų atkasti ir aplinką nusausinti taip, kad lankytojai galėtų šią žemyninių ledynų atvilktąją dovaną apžiūrėti iš visų pusių. Šitaip ir padaryta.

Seniau akmuo  buvęs dar didesnis – kažkada nuskaldytas dviejų namų pamatams. Jis vadinamas didžiausiu akmeniu, nes jis esąs didžiausias iš šios rūšies akmenų Pabaltyje.

     Padavime sakoma, kad senovėje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį.

       1990-03-31 „Valstiečių laikraštyje“ buvo paskelbta nauja išplėtota legenda, kurios glaustas turinys yra toks: Labai seniai, kai dar buvo vandeningos upės ir ežerai, o visas kalvotas kraštas priminė gigantišką žydintį sodą, kuriame visi žmonės ir gyvūnai buvo užsiėmę savo darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais, pasirodė atėjūnų – žuvėdų – didžiulės valtys ir kiekvienos jų priekyje stovėjo po grėsmingą slibiną. Iškart viskas paskendo liepsnose, liejosi kraujas, žudynės vis nesiliovė. Žyniai prakeikė atėjūnus, kruvinus jų darbus, šaukėsi dangaus keršto. Ir Perkūnas išgirdo. Per dangų ir žemę nusirito drebinantis trenksmas, žaibai skaldė ir skandino valtis, plėšikai žuvėdai su sunkiais šarvais grimzdo į ežero gelmes. Galop audra pakėlė ir ežerą, vėjas jį nusinešė su visomis valtimis. Užsirūstinęs Perkūnas įkandin smarkiai žaibuodamas jas vis spardė, nuo ko šios bematant suakmenėdavo ir, kūliais krisdamos, susmegdavo į žemę ar su debesimis nežinia kur išnykdavo. Dar kartais tie laivai iš praeities atbunda – mat, užpuolikams žuvėdams neduoda ramybės jų padarytos kruvinos piktadarybės. Iškilus iš po žemių didžiulėms valtims, išsipučia šilkinės jų burės, suplevena vimpelai stiebų viršūnėse, suūbauja pelėda, užgieda didysis Baršių gaidys. Ir valtys pajuda, bet kelio atgal į savo kraštą taip ir neranda. Seniau šitaip pasirodydavo ir Puokės akmuo, o ant jo sėdėdavo vienut vienas raguotas žmogus ir liūdnai skambindavo. Jo akmeninė valtis pasukdavo Laumių ežero linkui, o nuo Gaidžių kalno pasigirsdavo laumių choras. Valčiai išnykus paežerės krūmuose, Raganos kalne, mėnesienoje pasigirsdavo pagiežingas pikdžiugiškas juokas: šokdavo raganaitės. Bet vieną kartą, staiga užgiedojus didžiajam Baršių gaidžiui, Puokės akmuo pargrįžęs nespėjo pasislėpti – liko išsikišusi jo viršūnė. Dabar visą atkastą Puokės akmenį galima pamatyti labai pasikeitusį: be stiebo, be šilkinių burių, nors laivą jis vis dėlto primena.

     Barstyčių akmuo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.

Akmuo paskelbtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 652 geologiniu valstybės saugomu gamtos paveldo objektu.

Barstyčių (Puokės) akmens lokalizacijos vietą galite rasti pagal koordinatės: N 5611.413, E 02153.878.

Laumių miško keturkamienė eglė - gamtos paveldo objektas – auganti Laumių kaimo miške, Barstyčių seniūnijoje, Skuodo rajone. Eglės apimtis 1,3 metro aukštyje 3,1 m, o aukštis 30 m. Į 4 kamienus šakojasi 1 m aukštyje. Laja 14,5 x 12,6 m. Valstybės saugomu gamtos paveldo objektu Laumių miško keturkamienė eglė paskelbta 2016 m. Eglės augimo vieta patenka į Laumių valstybinio botaninio – zoologinio draustinio teritoriją.

Laumių miško keturkamienės eglės augimo vietą galime rasti pagal  koordinatės: 367607; 6232044.