« Birželis 2019 »
Pirm Antr Tr Ket Penk Šešt Sek
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

Barstyčių akmuo

Barstyčių (Puokės) akmuo. Puokės kaimas, Barstyčių seniūnija, Skuodo rajonas. GPS koordinatės: N 5611.413, E 02153.878
Tai didžiausias akmuo Lietuvoje. Matmenys: ilgis - 13,4 m., aukštis - 3,6 m., plotis 7,5 m. Sveria apie 680 tonų.

     Bene 1956 metais buvo pradėta įdėmiau dairytis („kalti“ melioratoriai) į Puokės kaime , vienos sodybos sodo pakraštyje, nedideliu plokščiu apskaldytu paviršiumi iš po žemės prasikišusį akmenį. 1957 metais melioratoriams iš vieno šono plačiai ir giliau įsikasus, paaiškėjo, kad tai beesąs labai stambus riedulys, tūnantis raudonai rudame ruedulingame priemolyje. Tačiau dar ilgoką laiką šis riedulys pragulėjo pusiau atkastas duobėje, kurioje pastoviai laikėsi subėgęs kritulių vanduo. Galų gale buvo pasiryžta, melioratoriams padedant, riedulį iki pamatų atkasti ir aplinką nusausinti taip, kad lankytojai galėtų šią žemyninių ledynų atvilktąją dovaną apžiūrėti iš visų pusių. Šitaip ir padaryta.
     Padavime sakoma, kad senovėje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį.
       1990.03.31 „Valstiečių laikraštyje“ buvo paskelbta nauja išplėtota legenda, kurios glaustas turinys yra toks: Labai seniai, kai dar buvo vandeningos upės ir ežerai, o visas kalvotas kraštas priminė gigantišką žydintį sodą, kuriame visi žmonės ir gyvūnai buvo užsiėmę savo darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais, pasirodė atėjūnų - žuvėdų didžiulės valtys, ir kiekvienos jų priekyje stovėjo po grėsmingą slibiną. Iškart viskas paskendo liepsnose, liejosi kraujas, žudynės vis nesiliojo. Žyniai prakekė atėjūnus, kruvinus jų darbus, šaukėsi dangaus keršto. Ir Perkūnas išgirdo. Per dangų ir žemę nusirito drebinantis trenksmas, žaibai skaldė ir skandino valtis, plėšikai žuvėdai su sunkiais šarvais grimzdo į ežero gelmes. Galop audra pakėlė ir ežerą, vėjas jį nusinešė su visomis valtimis. Užsirūstinęs Perkūnas įkandin smarkiai žaibuodamas jas vis spardė, nuo ko šios bematant suakmenėdavo ir, kūliais 
krisdamos, susmegdavo į žemę ar su debesimis nežinia kur išnykdavo. Dar kartais tie laivai iš praeities atbunda - mat, užpuolikams žuvėdams neduoda ramybės jų padarytos kruvinos piktadarybės. Iškilus iš po žemių didžiulėms valtims, išsipučia šilkinės jų burės, suplevena vimpelai stiebų viršūnėse, suūbauja pelėda, užgieda didysis Baršių gaidys. Ir valtys pajuda, bet kelio atgal į savo kraštą taip ir neranda. Seniau šitaip pasirodydavo ir Puokės akmuo, o ant jo sėdėdavo vienut vienas raguotas žmogus ir liūdnai skambindavo.Jo akmeninė valtis pasukdavo Laumių ežero linkui, o nuo Gaidžių kalno pasigirsdavo laumių choras. Valčiai išnykus paežerės krūmuose, Raganos kalne mėnesienoje pasigirsdavo pagiežingas piktžiugiškas juokas: šokdavo raganaitės. Bet vieną kartą, staiga užgiedojus didžiajam Baršių gaidžiui, Puokės akmuo pargrįžęs nespėjo pasislėpti - liko išsikišusi jo viršūnė. Dabar visą atkastą Puokės akmenį galima pamatyti labai pasikeitusį: be stiebo, be šilkinių burių, nors laivą jis vis dėlto primena …
     Barstyčių akmuo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
     1968 metais šis riedulys paskelbtas geologiniu paminklu.
     1997 m. Puokės akmuo įtrauktas į Lietuvos reprezentatyviausių geotopų sąrašą.

https://www.youtube.com/watch?v=BRNrCmrTKJU

Skaityti

Skuodo muziejus

Šaulių g. 3, LT-98124 Skuodas
Tel.: (8 440) 736 38, 8 867 951 36
El.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
www.skuodomuziejus.lt

GPS: 56.269051; 21.521568

     Muziejus įsteigtas 1991 m. gruodžio 30 d. Skuodo rajono valdybos potvarkiu. Pirmiesiems lankytojams Skuodo muziejus duris atvėrė 1992 m. rugpjūčio mėnesį, pažymint Skuodo miesto savivaldos 420-ąsias metines.
     Muziejus įkurtas Skuodo dvarvietės patalpose, kurios mena daug istorinių Skuodo miesto įvykių. Šiame pastate 1918 metais buvo įkurta pirmoji Skuodo gimnazija, vėliau veikė daug kitų kultūrinių įstaigų, paskutinė – muzikos mokykla. Todėl muziejaus pastate ir šiandien gyva istorinė ir muzikinė dvasia.
     Šiuo metu muziejuje sukaupta apie 16 000 tūkstančių eksponatų. Didžiąją dalį sudaro etnografiniai, istoriniai, tautodailės eksponatai. Nemažas archeologijos eksponatų rinkinys, kurį sudaro radiniai iš Apuolės, Klaišių, Klauseikių ir kitų piliakalnių, pilkapių bei kapinynų.
     Muziejaus eksponatų fondas saugo išeivijos lietuvių dovanas: Dana Binkis iš Australijos dovanojo savo tėvo L. Bertašiaus 1920–1930 m. Skuodo miesto visuomeninio gyvenimo fotografijas ir medalius, M. B. Stankūnienė iš Čikagos dovanojo paveikslų – medžio raižinių ir batikos darbų kolekciją,
     Muziejuje yra 5 ekspozicinės salės. Kuriose paruoštos nuolatinės ekspozicijos: „Skuodo miesto formavimosi istorija", „Žemaitiška troba", „Skuodo sportinės veiklos istorija", „Senieji kaimo amatai ir moterų darbai".
     Nuolat rengiamos laikinos ekspozicijos ir parodos iš muziejaus fondų, paminint įvairias krašto istorines datas, apžvelgiant istorinius vystymosi etapus. Parodų salėse ir muziejaus menėje rengiamos tautodailininkų, liaudies menininkų darbų, profesionaliojo meno, kitos įvairios parodos. Parodos pristatomos kas mėnesį, dalyvaujant Skuodo meno mokyklos mokytojų ir moksleivių, Skuodo kultūros centro ansambliams.
     Muziejus – istorijos šventovė, jis saugo mūsų Skuodo žemės istorijos, kultūros paveldą. Muziejuje pastoviai organizuojama veikla: rengiamos parodos, renkami ir inventorizuojami eksponatai, dirbamas tiriamasis darbas, vedamos ekskursijos, organizuojami kultūriniai renginiai.

Skaityti

Apuolės piliakalnis

25      Apuolės piliakalnis yra Apuolės kaime, Aleksandrijos seniūnijoje, Skuodo rajone. GPS koordinatės: LKS N6237187,29; E356087,86
     Piliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje, apie 10 m. aukščio kalvoje. Aikštelė buvo apie 80 m. skersmens, bet jos šiaurinis ir vakarinis pakraščiai nugriuvo. Rytinėje pusėje supiltas 75 m. ilgio ir 7,5 m. aukščio pylimas, pietinėje ir iš dalies vakarinėje pusėje išlikęs 80 m. ilgio ir 2 m. aukščio pylimas. Į rytus nuo piliakalnio buvo įrengtas 90 x 30 m dydžio priešpilis, jo rytiniame gale yra pylimo ir griovio liekanų.
     Į pietryčius nuo piliakalnio apie 12 ha. plote yra papėdės gyvenvietė su 80 cm. storio kultūros sluoksniu. Apie 300 m. į šiaurės rytus Luobos dešiniajame krante yra Apuolės kapinynas.
     ISTORIJA: Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. 853 m. Rimberto kronikoje „Šv. Ancharijaus gyvenimas" rašoma, kad Švedijos karalius Olafas su savo 7000 karių kariauna puolė Apuliją. Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad tie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 Kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo.
     1253 m. Apuolės vardas Appule, Ampule vėl minimas kaip dalybų objektas tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino.
     
piliakalnis     YPATYBĖS: 1928 – 1932 m. Apuolės piliakalnį tyrinėjo prof. V. Nagevičius. Buvo ištirta pylimo struktūra, rasta keramikos šukių, strėlių antgalių, audimo pasvarėlio, suanglėjusių grūdų. Apuole domėjosi ir švedų mokslininkai. Per ekspedicijas buvo nustatyta, kad pylimas pradėtas pilti pirmiausiais mūsų eros amžiais. Iki tol piliakalnis neturėjo jokių žymesnių įtvirtinimų ir nebuvo nuolat gyvenamas. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau buvo supiltas apie 1,5 m. aukščio pylimas, kurio vidaus pusėje įrengta 2 m. pločio gynybinė siena. Šie įtvirtinimai buvo sunaikinti apie 5 amžių. Po to pylimas buvo praplatintas iki 30 m. pločio ir 6,5 m. aukščio. Jo viršuje įrengtas ąžuolo, eglių, pušų rąstų ir plūkto molio užtvaros, sustiprintos akmenimis. Pylimo šone atnaujinti vartai, o kelias į pilies kiemą išgrįstas akmenimis. 9 amžiuje ir šie įtvirtinimai buvo sunaikinti (matyt, po švedų karaliaus Olofo žygio ). 10 a. pylimas buvo padidintas iki 38 m. pločio ir 7,5 m. aukščio. Pylimas buvo naudojamas iki 13 a. vėliau tapo apleistas. 15 – 16 a. pylimo viršuje veikė kaimo kapinės.
     Šiandien didingą anų dienų dvasią pajusime užkopę į Apuolės piliakalnį. Kaip skelbiama užraše ant stogastulpio, vedančio į piliakalnį, šio archeologijos paminklo aukštis yra 10 m., plotis – 55 m., ilgis – 80 m. Beje, Apuolės piliakalnis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
      Praėjusio šimtmečio 6 - ajame dešimtmetyje ant jo parodyta Vytauto Klovos opera „Pilėnai". Kelinti metai skuodiškiai ir žemaičių kultūros draugija mąsto, ieško galimybių, kaip šį renginį vėl čia pakartoti.
      Apuolės piliakalnis paskelbtas archeologijos paminklu, istoriniu - landšaftiniu draustiniu.
     Ant Apuolės piliakalnio kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta „Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis" - inscenizuotos Kuršių - vikingų kautynės ir viduramžių amatų pristatymai. Apie festivalį daugiau informacijos rasite www.apuole.tai.lt.
Skaityti

Navidansko parkas

     I.Navidansko parkas - tai privatus parkas, esantis Aleksandrijos seniūnijoje, Kalnėnų kaime. Jo plotas - 57 ha. GPS koordinatės: N 5617.957, E 02148.605.
     Dabar parke auga 34 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Driekiasi beržų, mažalapių liepų, klevų, lazdynų alėjos. Medžiai sodinti grupėmis ir pavieniui. Gausu ąžuolų, ievų, uosių, drebulių. Gražūs trapieji rutulinės formos gluosniai, aikštelėje keroja skroblai, rudenį valgomas vitaminingas uogas sirpinantys raugerškiai. Introducentų yra 95 rūšių ir formų. Maloniai džiugina kėniai: kaukaziniai, europiniai, pilkieji, sibiriniai, taip pat pilkaspyglės ir žaliaspyglės pocūgės. Nemaža ąžuolų šeima: šiauriniai, paprastieji svyruoklinės ir glaustašakės formos, pelkiniai. Žleba lapija kvapiųjų beržų, žiemą nuleidę šarmuotas šakas rymo svyruoklinės formos karpotieji beržai. Iš bukų gal gražiausi purpuriniai, gal svyruokliniai karpytlapiai, o gal svyruokliniai. Tik čia galima pamatyti paprastąją svyruoklinės formos drebulę. Žaliuoja ir valgomasis kaštainis, galintis išaugti iki 30 – 40 m. Jo lapai ilgi, standūs. Kiekviename gvilde kaštainis sunokina po tris, o kartais ir po 7 skanius, į riešutą panašius valgomus vaisius, šiltesniuose kraštuose auginamos jų plantacijos. Kaštainis išgyvena net 3 tūkst. metų. Savaime auga Vakarų Užkaukazėje, 300 – 700 m. aukščio kalnuose, kitur įsitvirtina dar aukščiau. Gana sėkmingai kaštainiai auginami Ukrainoje. Lietuvoje jų neturi net mėgėjai. Tik Kauno botanikos sode 1958 m. buvo sunokinta keletas vaisių. Anksčiau kaštainiai buvo auginami Lietuvos parkuose, tačiau dėl šaltų žiemų išnyko. Beje, žiedai ir gvildai tinka juodų ir rudų dažų gamybai. Gražūs parko klevai: paprastieji raudonlapiai, rudenį ypač patrauklūs totoriniai ar sidabriniai. Pasodinta stambiavaisių riešutų, kurių vaisiai rausvais apvalkalais, kiaušiniški. Šie riešutai savaime auga Mažojoje Azijoje, Balkanuose. Iš tolimųjų Alpių kalnų čia atkeliavo alpinis pupmedis, žydinti mažesniais nei jo giminaitis darželinis žiedais. Gausu krūmų: lanksvų, sedulų, ortenzijų, serbentų, jazminų, erškėčių... galbūt čia pražys baltais ir kvapniais žiedais japoninė magnolija (Kauno botanikos sode yra kartą žydėjusi).
     Jaukus Žemaičių botanikos parkas. Septyniuose tvenkiniuose plauko paukščiai, veisiasi žuvys. Per parką čiurlena Spiginas, įtekantis į pietinį tvenkinį. Šiuo metu prie vandens tvenkinių įkurtos poilsiavietės. Teikiamos komercinės žvejybos paslaugos.
 
     ISTORIJA: Skuodo rajone, Kalnėnų kaime, didelėje šeimoje 1909 m. gimė Izidorius Navidanskas. Sulaukęs 16 metų, 1928 m. jis vogčiomis nuo tėvų pasodino keturis beržus, kaštoną, liepaičių, tujų. Tėvas pyko, kad tie medeliai neduoda derliaus – tai ne obelys ar kriaušės. Mirus tėvui, Izidorius iškasė tvenkinį, toliau plėtė parką. 1937 m. jis išvyko į Klaipėdą, ten užsidirbo 1000 Lt. Ir už juos nusipirko medelių iš Čekijos, Danijos, Vokietijos. Medeliai prigijo. Nors 1956 m. dalis jų iššalo, I.Navidanskas nenuleido rankų. Jis daigino sėklas, skiepijo, veisė. 1949 m. parkas atiteko ,,Pabaltijo" kolūkiui. I.Navidanskas ten dirbo sodininku. Buvo iškasti trys tvenkiniai, nusidriekė medžių alėjos. 1965 m. parkas perduotas Gamtos apsaugos komitetui ir pavadintas Žemaičių botanikos parku. Izidorius kartu su sūnumi Rapolu, kuris šiuo metu yra parko savininkas, dirbo parke. 1958 m. Žemaičių botanikos parkas, anksčiau vadintas tiesiog I.Navidansko parku, paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.Tai vienas pirmųjų botanikos parkų Lietuvoje.
Kalnėnų kaimas, Aleksandrijos seniūnija

Tel.: 8 688 113 24; 8 682 39709
El.p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Skaityti

Truikinų šaltinėlis

     Truikinų šaltinis (arba Šmitos versmė) yra Truikinų kaime, Aleksandrijos sen., Skuodo r. (Prie kelio Skuodas - Mažeikiai, stovi medinė nuoroda su užrašu: „Truikinų šaltinis – 1 km." Yra ir ženklas). GPS koordinatės: N 5616.523, E 02140.175.
Versmė pasislėpusi tarp dviejų skardžių, pačiame daubos dugne. Aplink ją auga medžiai. 5 – 6 metrų skersmens duburyje yra dvi versmės: viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Pilkosios versmės „akis" apie pusantro metro pločio, kita beveik dvigubai platesnė. Duburių dugnas kietas, o vanduo skaidrus, vėsus. Nuo versmių, skalaudamas akmenėlius ir medžių šaknis, bėga Šaltupis, vingiuojantis į Guntino upelį.
     Melioratoriai, sausindami aplinkinius laukus, į šaltinius suvertė akmenis, tačiau šaltiniai išliko ir tebedžiugina savo gyvybingumu. 1974 m. per upelį buvo sumūrytas tiltas iš akmenų, įrengti suoleliai, laipteliai, ant skardžio pastatytas „pasakų namelis", kurio balkonas buvo nukreiptas į garsiojo Šmitos šaltinio pusę. Aleksandrijos mokykla turi gražią tradiciją – kasmet prie Šmitos šaltinio praleisti paskutinę mokslo metų dieną.
     1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. 1999 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu Truikinų šaltinis paskelbtas hidrogeologiniu objektu. 2002 m. įrašytas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
 
     ISTORIJA: Ankščiau kaimiečiai šiame šaltinyje mirkė linus, o išaustos drobės buvo labai baltos. Ten buvo girdomi gyvuliai. Tik kartą į akivarą nugarmėjo jautis ir karvė. Dabar akivaro gylis – 6 metrai (anksčiau buvo gilesnis). Manyta šias dvi „akis" sujungti ir pastatyti užtvanką su malūnu, bet planai nebuvo įgyvendinti. XX amžiaus pradžioje prie šaltinio stovėjo koplyčia. Būta pasakojimų, kad ši versmė turėjusi gydomųjų savybių. Sąnarius, akis ir įvairias kitas ligas gydyti žmonės čia važiuodavę ir iš tolimesnių apylinkių. Su tuo siejęsi ir nemaža apeigų, kaip antai motinos specialiai čia kūdikius prausdavę. Beje, padavimų detalės liudytų ir apie gyvulių aukojimus versmei.
Skaityti

Šilalės kūlis

      Šilalės kūlis yra netoli Mosėdžio, prie plento Skuodas - Plungė (Yra nuo kelio ženklas).
      Šioje teritorijoje yra net trys dėmesio verti akmenys: Šilalės kūlis, dubenėtasis akmuo ir aukuro akmuo.
      Šilalės kūlis - tai 5 pagal dydį akmuo Lietuvoje. Šio riedulio ilgis siekia net 7,48 m, plotis – 5,48 m, aukštis – 3,66 m, o apimtis – 18,33 m. Kūlio paviršius gruoblėtas, nelygus, tarytum byra dideliais gabalais. Šis granitas ypatingas, vadinamas „rapakivi" granitu. „Rapa" suomiškai reiškia „supuvęs, sutrešęs", o „kivi" – „akmuo". Granitą sudaro labai dideli (iki 5-8 cm.), vietomis neįprastai suapvalinti, įvairiasluoksniai kristalai, kuriuos supa daug smulkesnė pagrindinė masė. Didelių kristalų tarpeliuose esanti smulkesnė medžiaga veikiant vėjui, lietui, temperatūros pokyčiams, sudūla ir išbyra. Dideli pailgi, suapvalinti grūdai išlieka, nes jie gana kieti ir atsparūs ardymui. Tokie „kiaušiniai" sudaryti iš dviejų pagrindinių sluoksnių – rausvo ar raudono ortoklazo (viduryje), apsupto plonesniu balto ar pilko plagioklazo apvadėliu. Taip vadinama „rapakivi' struktūra, pagal kurią ir atpažįstami šie granitai. Tokie grūdeliai su apvadėliais kaip ir granitus sudarantys specifiniai cheminiai elementai liudija apie ypatingas granitų susidarymo sąlygas.
      Dubenėtasis akmuo ir aukuro akmuo – tai pagoniškos šventyklos palikimas.
      Aukuro akmuo : Šis respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, mitologinė vieta iš balų iškilusioje salelėje, buvo išaiškintas 1959 m. Jis 1,1 m. skersmens ir 80 cm. aukščio. Viršuje – 33 cm. skersmens ir 10 cm. gylio įdubimas - duobutė. Viršutinė 40 cm. aukščio akmens dalis aptašyta. Akmuo apskritas, primena didelių girnų akmenį. Archeologai nustatė, kad čia buvo pagonių apeigų vieta. Į ją būdavo galima patekti kūlgrinda iš vakarų pusės. Seniau aplink šį akmenį augo šventoji giraitė.
      1970 m., vykstant melioracijos darbams, buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai teritorijoje apie dubenėtąjį akmenį ir šalia esantį penktąjį pagal dydį Lietuvoje Šilalės akmenį. Netoli dubenėtojo akmens surastas židinys, kurį sudaro 1,5 m. skersmens ir 0,5 m. gylio duobė. Jos dugno pakraštys apjuostas 10 – 15 cm. dydžio akmenų vainiku. Ištyrinėjus akmenis nustatyta, kad šiauriniame židinio krašte ant iš akmenų sukrauto postamento, yra stovėjęs pats aukuras – akmuo su dubeniu. Šis akmuo vėliau pastatytas į savo senąją vietą – taip atstatytas pagonybės laikų šventvietės pilnas vaizdas. Duobėje - židinyje aptikta degėsių liekanų, sakų ir su pelenais susilydžiusio gintaro. Pagal liekanas nustatyta, kad židinyje buvo kūrenta ne vieną kartą. Iš to padaryta išvada, kad židinys pagonybės laikais buvo kūrenamas nuolat.
      Vėliau židinio kurį laiką niekas nenaudojo ir jis pamažu apaugo. Vėliau židinyje vėl buvo uždegama ugnis, bet nebebuvo kūrenama nuolatos. Šis akmuo laikomas vienu iš vėliausiai įruoštų senosios lietuvių tikybos aukurų.

      ISTORIJA: Šilalės kūlis vietos gyventojų dėmesį nuo seno atkreipė savo dydžiu, dėl to ir buvo pavadintas Didžiuoju kūliu (žemaitiškai kūlis – „akmuo"). Padavimai mena, kad po akmeniu miega vėjo sūnus. Riedulys guli kalvelėje, kurią seniau iš visų pusių supo pelkės.
Šalia kūlio apie XVI-XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru. Joje ugnis kūrenta iki XV - XVIII a., o gal net ir iki XIX amžiaus. Į šią buvusią vietovę buvo galima patekti iš vakarų pusės padarytu akmeniniu taku – kūlgrinda.
Šiandien Šilalės kūlis, aukuro akmuo ir akmuo su dubeniu - gamtos ir archeologijos paminklai.
Skaityti

Mosėdis

Mosėdis - vienas gražiausių, tvarkingiausių, labiausiai turistų lankomų Žemaitijos miestelių, dar vadinamas „Akmenų sostine“. Labiausiai Mosėdį išgarsino gydytojas Vaclovas Intas ir jo įkurtas Respublikinis Unikalių akmenų muziejus (2006 m. akmenų muziejui suteiktas Respublikinis V. Into vardo akmenų muziejus ). Didelę trauką turi ir paties V. Into sodyba, kur muziejus ir buvo pradėtas kurti (daugiau informacijos www.akmenumuziejus.lt) Akmenų gatvėje (anksčiau - Kapų), šalia bažnyčios, vis dar stovi namas, kuriame 1895 - 1898 m. gyveno rašytojas, kunigas, aktyvus lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas - Vaižgantas. Miestelio centre esanti Šv. Mykolo Archangelo bažnyčia taip pat sulaukia didelio turistų ir kitų miestelių svečių dėmesio.
Skaityti

Žemdirbio muziejus

Muziejuje demonstruojami surinkti istoriniai eksponatai: senoviniai įrenginiai, prietaisai, įrankiai, baldai, namų apyvokos reikmenys. Ekspozicija pateikta atstatytose rąstinėse klėtyse. Atskirai demonstruojami motociklai. Šalia veikiančioje kalvėje galima išbandyti kalvio amatą.
ISTORIJA: 2007 metais 36 arų plote, buvo įkurtas senove dvelkiantis žemdirbio muziejus. „Pirmąjį muziejaus eksponatą - senovines girnas - už simbolinę kainą atidavė kaimynas, malūnininkas Grabauskas. Per metų metus susikaupė visokių žemdirbio įrankių, Liepojos metalurgų padarytų plūgų plūgelių.“- pasakojo muziejaus įkūrėjas V. Mitkus. Šiuo metu muziejus yra papildomas naujais eksponatais.
EKSPOZICIJOS: Akmenys originaliai "įrėmina" Mitkų sodybą, metalo įmonę ir muziejų, o kiemą puošia unikalūs kalvystės darbai - geležiniai vabzdžiai ir drakonai. Iš visos Lietuvos atvyksta žmonės užsisakyti įvairios paskirties žemės ūkio padargų ar puošmenų savo namams. Akmenys sugrupuoti pagal dydį, formą, spalvą, struktūrą (suakmenėjusios kriauklės) ir kitas (energetines) savybes. Atvežti iš aplinkinių kaimų laukų, Pakalniškių žvyro karjero, padovanoti užsienio šalių turistų.
Žemės arimo, purenimo, sėjos, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo, surinkimo, suvežimo, iškūlimo, išvalymo, priemonės: žagrės (žumbiai), plūgeliai, plūgai, virbalinės ir spyruoklinės (drapakai) akėčios, volai (ruiliai), dalgiai, šienapjovės, javų kertamosios, arkliniai grėbliai (grėbarnės), bulvių kasamosios, vežimai (ratai), maniežai (rusvelkiai), garo (dampiai) ir vidaus degimo varikliai (motorai, blakstonai), kuliamosios, arpai, fuchteliai, malimo girnos, šiaudų kapoklės, akselinės šiaudapjaustės. Kanapių ir linų pluošto paruošimo, linų galvučių iškūlimo įrankiai, prietaisai: karštuvai nurautų linų galvutėms nuo stiebelių atskirti (šukoučiai), linamušės (kultuvės), išdžiovintų stiebelių-šiaudelių rankiniai laužytuvai, laužtuvai, maniežiniai mintuvai, brauktuvė, brauktuvai. Statybininkų, stalių įrankiai, medžio pjovimo, apdirbimo mašinos, plytų darymo formos. Arklinės ir kitokios transporto priemonės, pakinkai. Namų apyvokos, buities reikmenys, baldai, interjero detalės, verpimo rateliai, audimo staklės, žibintai,lempos. I ir II pasaulinius karus primenantys eksponatai.
Taip pat eksponuojami daiktai iš Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos.
Dėl ekskursijų reikia susitarti iš anksto su Virginijumi Mitkumi tel. 8 686  703 27

 Nuoroda https://youtu.be/hGqCiaiw3Tk

Skaityti

Šauklių tundra

 ,,Šauklių tundra“ - tai Šauklių kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas yra 82 ha.
,,Šauklių tundra“ (kadagynas) prasideda trys kilometrai į pietvakarius nuo Mosėdžio, 1 km. į pietryčius nuo Šauklių. Čia saugomas unikalus vietovės landšaftas, kur yra itin daug prieš 12–13 tūkstančių metų, slenkant ledynams, iš Švedijos, Vakarų Suomijos, Baltijos jūros dugno uolienų klodų atneštų riedulių. Daugybė jų yra iškilę į paviršių.
Šauklių tundrai 1971 m. buvo suteiktas draustinio statusas. Dabar jis priklauso Salantų regioniniam parkui. Šauklių draustinyje saugomas kraštovaizdis, artimas Lietuvos poledynmečio tundrai, taip pat iš Suomijos, Švedijos, Alandų salų ir Baltijos dugno ledyno atnešti 0,3 – 3 m. skersmens rieduliai, kurių bendras tūris – 300 tūkstančių kubinių metrų. Čia auga 125 rūšių augalai, tarp jų – 6 m. aukščio kadagiai. Riedulyne gyvena ir veisiasi daugybė driežų, pilkųjų rupūžių, gluodenų. Yra saugomų augalų – vyriškųjų gegužraibių, stačiųjų atgirių, riedulynuose augančių gūbriuotųjų ir daugialakščių saitakerpių, augavietės bei gausiausia šiame regione tetervinų populiacija.
Šauklių riedulyne - kadagyne įrengtas "Pažintinis takas". Juo keliaujama apie 1–2 val. Yra poilsio aikštelė, vandens telkinys. Salantų regioninio parko direkcija Šauklių riedulyno pažintiniame gamtos take įrengė 300 m. ilgio medinės dangos pėsčiųjų taką. Šis medinis lentų takas, prasidedantis kiek toliau nuo pagrindinio įėjimo į riedulyną, pėsčiųjų gamtos tako pabaigoje, yra pritaikytas ir neįgaliems riedulyno lankytojams.

      Šauklių tundroje, apgyvendinti lankytojų akims itin egzotiški kalnų avinai, vadinami muflonais. Tai yra didžiausia Lietuvoje muflonų banda, gyvenanti aptvare laukinėmis sąlygomis.


LEGENDA: Šauklių draustinio akmenys, anot legendos, tai suakmenėję žuvėdų (švedų) kariai. Jie norėję pavergti mūsų (Skuodo) kraštą. Už tai į šias žemes įsiveržusius neprietelius pagonių dievai nubaudė – pavertė juos akmenimis. Ir klūpėsią jie čia sulinkę amžių amžius, kol jų viršūnės

Skaityti
Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą

Naujienos

Renginiai

Prisijungę 178 svečių ir narių nėra