Pažink Skuodą

« Gruodis 2025 »
Pirm Antr Tr Ket Penk Šešt Sek
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31        
kultura
Paminklas J. Chodkevičiui

Paminklas J. Chodkevičiui

          Paminklas J.J. Chodkevičiui, išrūpinusiam Skuodo miestui Magdeburgo teises. Paminklas stovi prie savivaldybės (Vilniaus g. 13), Skuode. GPS koordinatės: N 5616.274, E 02132.094.

          Istorija:
         Istorinėje literatūroje tvirtinama, kad Grūstės valsčiuje Jonas Jeronimas Chodkevičius įkūrė miestą, kurį pavadino legendinio Chodkevičių giminės pradininko vardu – Bareikiais (Borejkowo). 1568 m. sudarytame Bareikių inventoriuje rašoma, kad mieste yra 93 sklypai su namais, bažnyčia, turgavietė, 6 gatvės: Skuodo, Gėsalų, Livonijos, Bažnyčios, Platelių bei Dvaro. Miestui priklausė 86 valakai ir 20 margų ariamos žemės, kuri ribojosi su Ylakių kaimo žeme . Manoma, kad Bareikius XVII a. pradžioje sudegino švedai. XIX a.-XX a. pirmojoje pusėje šį miestą buvo bandoma lokalizuoti į pietvakarius nuo Ylakių, prie Arkšvos kalno alkakalnio.
        Žemaitijoje žemės valdas 1568 m. iš Žygimanto Augusto Jonas Jeronimas Chodkevičius gavo už nuopelnus valstybei. Šios žemės jam buvo suteiktos amžinam naudojimui. Tokiu būdu Chodkevičiams 1568 m. rugpjūčio 5 d. atiteko Grūstės ir Gintališkės valsčiai su 91 kaimu , o rugpjūčio 8 d. – Skuodo miestelis bei Raudupio, Kvimpių, Keinų ir Trūbalių kaimais Viešvėnų valsčiuje. Grūstės valsčiaus dovanojimą didysis Lietuvos kunigaikštis pakartotinai patvirtino 1568 m. gruodžio 9 d..
        Dovanotose žemėse, šalia Skuodo miestelio, kitame Bartuvos upės krante, Jonas Jeronimas Chodkevičius įkūrė dar vieną miestą, kurį pavadino savo vardu – Johanesburgu. Jame apgyvendino amatininkus ir prekybininkus vokiečius ir 1572 m. kovo 17 d. išdavė privilegiją, suteikiančią miestelėnams Magdeburgo teisę, leidžiančią rengti turgus ir 3 prekymečius.1572 m. Jono Jeronimo Chodkevičiaus valdos Žemaitijoje dar labiau išsiplėtė. Mainais už valdas Svisločėje (dabartinėje Baltarusijoje) iš didžiojo kunigaikščio jis gavo Kretingos valsčių su 13 kaimų bei dar 2 kaimus (Kiauleikius ir Rūdaičius) iš Palangos valsčiaus.
        Užaugęs evangeliku, Jonas Jeronimas Chodkevičius aktyviai rėmė reformacijos sąjūdį, Skuode pastatė evangelikų liuteronų bažnyčią. Jo valdymo laikais Žemaitijos seniūnijoje protestantai turėjo nemažą įtaką. Veikiamas kontreformacijos judėjimo, apie 1570-1572 m. jis priėmė katalikybę, prisidėjo prie Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos įkūrimo.
        Už šiuos nuopelnus 2003 m. savo (ir jo) mieste jam pastatydino paminklą .     
        Šios skulptūros autorius– Marius Grušas, architektas – Adomas Skiezgilas.
 
Skaityti
Paminklas J. Basanavičiui

Paminklas J. Basanavičiui

          Paminklas J. Basanačiui stovi Ylakių miesto skverelyje, Skuodo r.
          Paminklas statytas 1938m. minint Lietuvos nepriklausomybės 20 m. sukaktį.
          Basanavičiaus biustas yra ant laiptuoto pakopų pastamento. Ketvirtoji pakopa ištęsta, į viršų siaurėjanti. Joje užrašas ,,1851 + 1927". Žemiau vainiko imitacija, o po juo užrašyta ,,Dr. Jonas Basanis". Dar žemiau ,, Biustas veidu į pietus. Išryškinta aukšta kakta, svarbus žvilgsnis, vešlūs ūsai ir barzda ir kostiumo detalės matosi. Pečių nėra, biustas nudažytas juodai.
          Apie J. Basanavičiaus paminklą yra gyvatvorė, mokyklos gėlynas, auga obelys. Šiaurės pusėje 10 m. nuo paminklo – dvi dekoratyvinės vazos ant stovų. Jose pasodinta gėlių.
          Paminklas pastatytas 5 x 5 m. aikštelėje.Paminklas J. Basanačiui stovi Ylakių miesto skverelyje, Skuodo r.
  

Skaityti
Paminklas Tautos kančioms atminti

Paminklas Tautos kančioms atminti

Šis kūrinys primena 1941 – 1999 metų lietuvių tautos kančias. Jis simboliškai įprasmina Lietuvos, Skuodo miesto, miestiečių, šio krašto žmonių istoriją, kentėjimus dėl šviesesnio, prasmingesnio gyvenimo.
Paminklo autorius – kaunietis skulptorius Vytautas Narutis.

Skaityti

Ąžuolynas 1259 m. Skuodo mūšiui atminti

Picture 095 180x240Žemaičių kultūros draugijos rajono skyrius, vadovaujamas  Evaldo Razgaus, Luknių kaime suformavo parkelį, pasodino medelių, pastatydino tris ąžuolinius stogastulpius, primenančius Europos karybos istorijoje neeilinį mūšį, jo vietą. Stogastulpį, vaizduojantį mūšio momentą, sukūrė tautodailininkas Petras Brazauskas, moterį, gedinčią kritusių už tėvynės laisvę – Gabrielius Škimelis, Žemaičių kunigaikštį Algminą – Antanas Jankauskas.

Skaityti
Mūro kryžius

Mūro kryžius

Mūro kryžius stovi Skuodo miesto centro skvere (P. Cvirkos gatvė. Tai koplyčia pirmosioms katalikų misijoms Skuode atminti – seniausias paminklas Lietuvoje (sovietmečiu nugriauta, atstatyta 1990 m.). Koplyčia gavo Mūro kryžiaus vardą.
Paminklą miestelio kvadratinės formos aikštėje pastatė J. Chodkevičius 1567 m.  

Skaityti
Skuodo muziejus

Skuodo muziejus

Šaulių g. 3, LT-98124 Skuodas
Tel.: (8 440) 736 38, 8 867 951 36
El.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
www.skuodomuziejus.lt

GPS: 56.269051; 21.521568

     Muziejus įsteigtas 1991 m. gruodžio 30 d. Skuodo rajono valdybos potvarkiu. Pirmiesiems lankytojams Skuodo muziejus duris atvėrė 1992 m. rugpjūčio mėnesį, pažymint Skuodo miesto savivaldos 420-ąsias metines.
     Muziejus įkurtas Skuodo dvarvietės patalpose, kurios mena daug istorinių Skuodo miesto įvykių. Šiame pastate 1918 metais buvo įkurta pirmoji Skuodo gimnazija, vėliau veikė daug kitų kultūrinių įstaigų, paskutinė – muzikos mokykla. Todėl muziejaus pastate ir šiandien gyva istorinė ir muzikinė dvasia.
     Šiuo metu muziejuje sukaupta apie 16 000 tūkstančių eksponatų. Didžiąją dalį sudaro etnografiniai, istoriniai, tautodailės eksponatai. Nemažas archeologijos eksponatų rinkinys, kurį sudaro radiniai iš Apuolės, Klaišių, Klauseikių ir kitų piliakalnių, pilkapių bei kapinynų.
     Muziejaus eksponatų fondas saugo išeivijos lietuvių dovanas: Dana Binkis iš Australijos dovanojo savo tėvo L. Bertašiaus 1920–1930 m. Skuodo miesto visuomeninio gyvenimo fotografijas ir medalius, M. B. Stankūnienė iš Čikagos dovanojo paveikslų – medžio raižinių ir batikos darbų kolekciją,
     Muziejuje yra 5 ekspozicinės salės. Kuriose paruoštos nuolatinės ekspozicijos: „Skuodo miesto formavimosi istorija", „Žemaitiška troba", „Skuodo sportinės veiklos istorija", „Senieji kaimo amatai ir moterų darbai".
     Nuolat rengiamos laikinos ekspozicijos ir parodos iš muziejaus fondų, paminint įvairias krašto istorines datas, apžvelgiant istorinius vystymosi etapus. Parodų salėse ir muziejaus menėje rengiamos tautodailininkų, liaudies menininkų darbų, profesionaliojo meno, kitos įvairios parodos. Parodos pristatomos kas mėnesį, dalyvaujant Skuodo meno mokyklos mokytojų ir moksleivių, Skuodo kultūros centro ansambliams.
     Muziejus – istorijos šventovė, jis saugo mūsų Skuodo žemės istorijos, kultūros paveldą. Muziejuje pastoviai organizuojama veikla: rengiamos parodos, renkami ir inventorizuojami eksponatai, dirbamas tiriamasis darbas, vedamos ekskursijos, organizuojami kultūriniai renginiai.

Virtualus turas po muziejų

Skaityti
Apuolės piliakalnis

Apuolės piliakalnis

25      Apuolės piliakalnis yra Apuolės kaime, Aleksandrijos seniūnijoje, Skuodo rajone. GPS koordinatės: LKS N6237187,29; E356087,86
     Piliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje, apie 10 m. aukščio kalvoje. Aikštelė buvo apie 80 m. skersmens, bet jos šiaurinis ir vakarinis pakraščiai nugriuvo. Rytinėje pusėje supiltas 75 m. ilgio ir 7,5 m. aukščio pylimas, pietinėje ir iš dalies vakarinėje pusėje išlikęs 80 m. ilgio ir 2 m. aukščio pylimas. Į rytus nuo piliakalnio buvo įrengtas 90 x 30 m dydžio priešpilis, jo rytiniame gale yra pylimo ir griovio liekanų.
     Į pietryčius nuo piliakalnio apie 12 ha. plote yra papėdės gyvenvietė su 80 cm. storio kultūros sluoksniu. Apie 300 m. į šiaurės rytus Luobos dešiniajame krante yra Apuolės kapinynas.
     ISTORIJA: Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. 853 m. Rimberto kronikoje „Šv. Ancharijaus gyvenimas" rašoma, kad Švedijos karalius Olafas su savo 7000 karių kariauna puolė Apuliją. Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad tie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 Kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo.
     1253 m. Apuolės vardas Appule, Ampule vėl minimas kaip dalybų objektas tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino.
     
piliakalnis     YPATYBĖS: 1928 – 1932 m. Apuolės piliakalnį tyrinėjo prof. V. Nagevičius. Buvo ištirta pylimo struktūra, rasta keramikos šukių, strėlių antgalių, audimo pasvarėlio, suanglėjusių grūdų. Apuole domėjosi ir švedų mokslininkai. Per ekspedicijas buvo nustatyta, kad pylimas pradėtas pilti pirmiausiais mūsų eros amžiais. Iki tol piliakalnis neturėjo jokių žymesnių įtvirtinimų ir nebuvo nuolat gyvenamas. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau buvo supiltas apie 1,5 m. aukščio pylimas, kurio vidaus pusėje įrengta 2 m. pločio gynybinė siena. Šie įtvirtinimai buvo sunaikinti apie 5 amžių. Po to pylimas buvo praplatintas iki 30 m. pločio ir 6,5 m. aukščio. Jo viršuje įrengtas ąžuolo, eglių, pušų rąstų ir plūkto molio užtvaros, sustiprintos akmenimis. Pylimo šone atnaujinti vartai, o kelias į pilies kiemą išgrįstas akmenimis. 9 amžiuje ir šie įtvirtinimai buvo sunaikinti (matyt, po švedų karaliaus Olofo žygio ). 10 a. pylimas buvo padidintas iki 38 m. pločio ir 7,5 m. aukščio. Pylimas buvo naudojamas iki 13 a. vėliau tapo apleistas. 15 – 16 a. pylimo viršuje veikė kaimo kapinės.
     Šiandien didingą anų dienų dvasią pajusime užkopę į Apuolės piliakalnį. Kaip skelbiama užraše ant stogastulpio, vedančio į piliakalnį, šio archeologijos paminklo aukštis yra 10 m., plotis – 55 m., ilgis – 80 m. Beje, Apuolės piliakalnis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
      Praėjusio šimtmečio 6 - ajame dešimtmetyje ant jo parodyta Vytauto Klovos opera „Pilėnai". Kelinti metai skuodiškiai ir žemaičių kultūros draugija mąsto, ieško galimybių, kaip šį renginį vėl čia pakartoti.
      Apuolės piliakalnis paskelbtas archeologijos paminklu, istoriniu - landšaftiniu draustiniu.
     Ant Apuolės piliakalnio kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta „Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis" - inscenizuotos Kuršių - vikingų kautynės ir viduramžių amatų pristatymai. Apie festivalį daugiau informacijos rasite www.apuole.tai.lt.
Skaityti
Navidansko parkas

Navidansko parkas

     I.Navidansko parkas - tai privatus parkas, esantis Aleksandrijos seniūnijoje, Kalnėnų kaime. Jo plotas - 57 ha. GPS koordinatės: N 5617.957, E 02148.605.
     Dabar parke auga 34 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Driekiasi beržų, mažalapių liepų, klevų, lazdynų alėjos. Medžiai sodinti grupėmis ir pavieniui. Gausu ąžuolų, ievų, uosių, drebulių. Gražūs trapieji rutulinės formos gluosniai, aikštelėje keroja skroblai, rudenį valgomas vitaminingas uogas sirpinantys raugerškiai. Introducentų yra 95 rūšių ir formų. Maloniai džiugina kėniai: kaukaziniai, europiniai, pilkieji, sibiriniai, taip pat pilkaspyglės ir žaliaspyglės pocūgės. Nemaža ąžuolų šeima: šiauriniai, paprastieji svyruoklinės ir glaustašakės formos, pelkiniai. Žleba lapija kvapiųjų beržų, žiemą nuleidę šarmuotas šakas rymo svyruoklinės formos karpotieji beržai. Iš bukų gal gražiausi purpuriniai, gal svyruokliniai karpytlapiai, o gal svyruokliniai. Tik čia galima pamatyti paprastąją svyruoklinės formos drebulę. Žaliuoja ir valgomasis kaštainis, galintis išaugti iki 30 – 40 m. Jo lapai ilgi, standūs. Kiekviename gvilde kaštainis sunokina po tris, o kartais ir po 7 skanius, į riešutą panašius valgomus vaisius, šiltesniuose kraštuose auginamos jų plantacijos. Kaštainis išgyvena net 3 tūkst. metų. Savaime auga Vakarų Užkaukazėje, 300 – 700 m. aukščio kalnuose, kitur įsitvirtina dar aukščiau. Gana sėkmingai kaštainiai auginami Ukrainoje. Lietuvoje jų neturi net mėgėjai. Tik Kauno botanikos sode 1958 m. buvo sunokinta keletas vaisių. Anksčiau kaštainiai buvo auginami Lietuvos parkuose, tačiau dėl šaltų žiemų išnyko. Beje, žiedai ir gvildai tinka juodų ir rudų dažų gamybai. Gražūs parko klevai: paprastieji raudonlapiai, rudenį ypač patrauklūs totoriniai ar sidabriniai. Pasodinta stambiavaisių riešutų, kurių vaisiai rausvais apvalkalais, kiaušiniški. Šie riešutai savaime auga Mažojoje Azijoje, Balkanuose. Iš tolimųjų Alpių kalnų čia atkeliavo alpinis pupmedis, žydinti mažesniais nei jo giminaitis darželinis žiedais. Gausu krūmų: lanksvų, sedulų, ortenzijų, serbentų, jazminų, erškėčių... galbūt čia pražys baltais ir kvapniais žiedais japoninė magnolija (Kauno botanikos sode yra kartą žydėjusi).
     Jaukus Žemaičių botanikos parkas. Septyniuose tvenkiniuose plauko paukščiai, veisiasi žuvys. Per parką čiurlena Spiginas, įtekantis į pietinį tvenkinį. Šiuo metu prie vandens tvenkinių įkurtos poilsiavietės. Teikiamos komercinės žvejybos paslaugos.
 
     ISTORIJA: Skuodo rajone, Kalnėnų kaime, didelėje šeimoje 1909 m. gimė Izidorius Navidanskas. Sulaukęs 16 metų, 1928 m. jis vogčiomis nuo tėvų pasodino keturis beržus, kaštoną, liepaičių, tujų. Tėvas pyko, kad tie medeliai neduoda derliaus – tai ne obelys ar kriaušės. Mirus tėvui, Izidorius iškasė tvenkinį, toliau plėtė parką. 1937 m. jis išvyko į Klaipėdą, ten užsidirbo 1000 Lt. Ir už juos nusipirko medelių iš Čekijos, Danijos, Vokietijos. Medeliai prigijo. Nors 1956 m. dalis jų iššalo, I.Navidanskas nenuleido rankų. Jis daigino sėklas, skiepijo, veisė. 1949 m. parkas atiteko ,,Pabaltijo" kolūkiui. I.Navidanskas ten dirbo sodininku. Buvo iškasti trys tvenkiniai, nusidriekė medžių alėjos. 1965 m. parkas perduotas Gamtos apsaugos komitetui ir pavadintas Žemaičių botanikos parku. Izidorius kartu su sūnumi Rapolu, kuris šiuo metu yra parko savininkas, dirbo parke. 1958 m. Žemaičių botanikos parkas, anksčiau vadintas tiesiog I.Navidansko parku, paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.Tai vienas pirmųjų botanikos parkų Lietuvoje.
Kalnėnų kaimas, Aleksandrijos seniūnija

Tel.: 8 688 113 24; 8 682 39709
El.p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Skaityti
Truikinų šaltinėlis

Truikinų šaltinėlis

     Truikinų šaltinis (arba Šmitos versmė) yra Truikinų kaime, Aleksandrijos sen., Skuodo r. (Prie kelio Skuodas - Mažeikiai, stovi medinė nuoroda su užrašu: „Truikinų šaltinis – 1 km." Yra ir ženklas). GPS koordinatės: N 5616.523, E 02140.175.
Versmė pasislėpusi tarp dviejų skardžių, pačiame daubos dugne. Aplink ją auga medžiai. 5 – 6 metrų skersmens duburyje yra dvi versmės: viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Pilkosios versmės „akis" apie pusantro metro pločio, kita beveik dvigubai platesnė. Duburių dugnas kietas, o vanduo skaidrus, vėsus. Nuo versmių, skalaudamas akmenėlius ir medžių šaknis, bėga Šaltupis, vingiuojantis į Guntino upelį.
     Melioratoriai, sausindami aplinkinius laukus, į šaltinius suvertė akmenis, tačiau šaltiniai išliko ir tebedžiugina savo gyvybingumu. 1974 m. per upelį buvo sumūrytas tiltas iš akmenų, įrengti suoleliai, laipteliai, ant skardžio pastatytas „pasakų namelis", kurio balkonas buvo nukreiptas į garsiojo Šmitos šaltinio pusę. Aleksandrijos mokykla turi gražią tradiciją – kasmet prie Šmitos šaltinio praleisti paskutinę mokslo metų dieną.
     1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. 1999 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu Truikinų šaltinis paskelbtas hidrogeologiniu objektu. 2002 m. įrašytas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
 
     ISTORIJA: Ankščiau kaimiečiai šiame šaltinyje mirkė linus, o išaustos drobės buvo labai baltos. Ten buvo girdomi gyvuliai. Tik kartą į akivarą nugarmėjo jautis ir karvė. Dabar akivaro gylis – 6 metrai (anksčiau buvo gilesnis). Manyta šias dvi „akis" sujungti ir pastatyti užtvanką su malūnu, bet planai nebuvo įgyvendinti. XX amžiaus pradžioje prie šaltinio stovėjo koplyčia. Būta pasakojimų, kad ši versmė turėjusi gydomųjų savybių. Sąnarius, akis ir įvairias kitas ligas gydyti žmonės čia važiuodavę ir iš tolimesnių apylinkių. Su tuo siejęsi ir nemaža apeigų, kaip antai motinos specialiai čia kūdikius prausdavę. Beje, padavimų detalės liudytų ir apie gyvulių aukojimus versmei.
Skaityti
Šilalės kūlis

Šilalės kūlis

      Šilalės kūlis yra netoli Mosėdžio, prie plento Skuodas - Plungė (Yra nuo kelio ženklas).
      Šioje teritorijoje yra net trys dėmesio verti akmenys: Šilalės kūlis, dubenėtasis akmuo ir aukuro akmuo.
      Šilalės kūlis - tai 5 pagal dydį akmuo Lietuvoje. Šio riedulio ilgis siekia net 7,48 m, plotis – 5,48 m, aukštis – 3,66 m, o apimtis – 18,33 m. Kūlio paviršius gruoblėtas, nelygus, tarytum byra dideliais gabalais. Šis granitas ypatingas, vadinamas „rapakivi" granitu. „Rapa" suomiškai reiškia „supuvęs, sutrešęs", o „kivi" – „akmuo". Granitą sudaro labai dideli (iki 5-8 cm.), vietomis neįprastai suapvalinti, įvairiasluoksniai kristalai, kuriuos supa daug smulkesnė pagrindinė masė. Didelių kristalų tarpeliuose esanti smulkesnė medžiaga veikiant vėjui, lietui, temperatūros pokyčiams, sudūla ir išbyra. Dideli pailgi, suapvalinti grūdai išlieka, nes jie gana kieti ir atsparūs ardymui. Tokie „kiaušiniai" sudaryti iš dviejų pagrindinių sluoksnių – rausvo ar raudono ortoklazo (viduryje), apsupto plonesniu balto ar pilko plagioklazo apvadėliu. Taip vadinama „rapakivi' struktūra, pagal kurią ir atpažįstami šie granitai. Tokie grūdeliai su apvadėliais kaip ir granitus sudarantys specifiniai cheminiai elementai liudija apie ypatingas granitų susidarymo sąlygas.
      Dubenėtasis akmuo ir aukuro akmuo – tai pagoniškos šventyklos palikimas.
      Aukuro akmuo : Šis respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, mitologinė vieta iš balų iškilusioje salelėje, buvo išaiškintas 1959 m. Jis 1,1 m. skersmens ir 80 cm. aukščio. Viršuje – 33 cm. skersmens ir 10 cm. gylio įdubimas - duobutė. Viršutinė 40 cm. aukščio akmens dalis aptašyta. Akmuo apskritas, primena didelių girnų akmenį. Archeologai nustatė, kad čia buvo pagonių apeigų vieta. Į ją būdavo galima patekti kūlgrinda iš vakarų pusės. Seniau aplink šį akmenį augo šventoji giraitė.
      1970 m., vykstant melioracijos darbams, buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai teritorijoje apie dubenėtąjį akmenį ir šalia esantį penktąjį pagal dydį Lietuvoje Šilalės akmenį. Netoli dubenėtojo akmens surastas židinys, kurį sudaro 1,5 m. skersmens ir 0,5 m. gylio duobė. Jos dugno pakraštys apjuostas 10 – 15 cm. dydžio akmenų vainiku. Ištyrinėjus akmenis nustatyta, kad šiauriniame židinio krašte ant iš akmenų sukrauto postamento, yra stovėjęs pats aukuras – akmuo su dubeniu. Šis akmuo vėliau pastatytas į savo senąją vietą – taip atstatytas pagonybės laikų šventvietės pilnas vaizdas. Duobėje - židinyje aptikta degėsių liekanų, sakų ir su pelenais susilydžiusio gintaro. Pagal liekanas nustatyta, kad židinyje buvo kūrenta ne vieną kartą. Iš to padaryta išvada, kad židinys pagonybės laikais buvo kūrenamas nuolat.
      Vėliau židinio kurį laiką niekas nenaudojo ir jis pamažu apaugo. Vėliau židinyje vėl buvo uždegama ugnis, bet nebebuvo kūrenama nuolatos. Šis akmuo laikomas vienu iš vėliausiai įruoštų senosios lietuvių tikybos aukurų.

      ISTORIJA: Šilalės kūlis vietos gyventojų dėmesį nuo seno atkreipė savo dydžiu, dėl to ir buvo pavadintas Didžiuoju kūliu (žemaitiškai kūlis – „akmuo"). Padavimai mena, kad po akmeniu miega vėjo sūnus. Riedulys guli kalvelėje, kurią seniau iš visų pusių supo pelkės.
Šalia kūlio apie XVI-XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru. Joje ugnis kūrenta iki XV - XVIII a., o gal net ir iki XIX amžiaus. Į šią buvusią vietovę buvo galima patekti iš vakarų pusės padarytu akmeniniu taku – kūlgrinda.
Šiandien Šilalės kūlis, aukuro akmuo ir akmuo su dubeniu - gamtos ir archeologijos paminklai.
Skaityti
Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą

Naujienos

Renginiai

No result...

Prisijungę 150 svečių ir narių nėra