Kavinė - picerija „Vespera", joje siūlomas maitinimas, maistas išsinešimui, salė banketams.

      UAB „Skuodiškio užeiga", įsikūrusi netoli autobusų stoties ir centro, adresu Vilniaus g. 21, Skuodas. Maloniai kviečiame apsilankyti papietauti, susitikti su šeima, draugais, atšvęsti savo šventes, jubiliejus, vestuves, krikštynas. Priima užsakymus gedulingiems pietums, metinėms. Išvežiojame maistą pagal išankstinius užsakymus. Yra dvi banketų salės, biliardas, uždaras kiemas.

      Užsukite į „Skuodiškių užeigą" pasimėgauti itin skaniu, kokybiškai paruoštu maistu, gerais gėrimais bei jaukia aplinka. Jus visada svetingai pasitiks malonus kavinės personalas.

Šauklių geologinis draustinis, kurio plotas 162 ha. Jame saugomas landšaftas su gausybe riedulių, kuriuos ledynai prieš 12-13 tūkstančių metų atnešė iš Švedijos, Vakarų Suomijos, Baltijos dugno uolienų klodų.

Netoli Barstyčių guli didžiausias Lietuvos riedulys, atneštas ledynų iš Suomijos pietvakarių prieš 13-14 tūkstančių metų. Jis susidaręs iš stambiagrūdžio granito, jo ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, plotis – 7,5 m, svoris – apie 680 t. 1968 m. Šis riedulys paskelbtas geologiniu paminklu.

Vaclovo Into unikalių riedulių muziejus Mosėdyje, įkurtas 1979 m. vasario 26 d., vėliau pavadintas įkūrėjo vardu. Muziejaus lauko ekspozicijoje priskaičiuojama per 5000 riedulių, suvežtų iš Mosėdžio ir platesnių apylinkių laukų. Slenkančių ledynų išbarstyti akmenys, buvę artojo kliuviniu, gadinę žemės dirbimo padargus, tapo muziejaus eksponatais, Mosėdžio pasididžiavimu.

Mosėdyje, Bartuvos slėnyje, kur išdėstyta riedulių lauko ekspozicija, rengiami folklorinių ansamblių ir „Country Mokūlis"muzikos festivaliai. Gydytojo V. Into sodyba Mosėdyje. Šilalės kaimo (Mosėdžio seniūnija) didysis kūlis, aukuro akmuo. Gaminių iš granito gaminimo įmonė „Kūlis" Udralių kaime. Lauko akmenų ekspozicija Aleksandrijoje prie L. Mitkuvienės gamybinės komercinės įmonės.

Skuodo žemė - turtinga akmenimis, nes jie čia dirvoje dygsta, auga.

Juozas Vyšniauskas

Aštuoni kilometrai į pietryčius nuo Skuodo yra Apuolės landšaftinis ir istorinis draustinis. Plotas 40 ha. Jame saugomas Vakarų Kuršo vaizdingas kalvų kompleksas, Apuolės piliakalnis, seniausios Lietuvoje gyvenvietės, istoriniuose šaltiniuose paminėtos 853 m., ir senkapio liekanos.

Apuolės piliakalniu naudotasi nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII a. Jis priklausė kuršiams, kurie ant jo buvo pastatę medinę pilį, iškasę gilų šulinį. Rimberto kronikoje Šv. Auscharijaus gyvenimas" (IX a.) minima, jog Apuolės gyventojai sėkmingai atrėmė danų antpuolį. 853 m. Švedijos karalius Olafas su didelėmis jėgomis užpuolė Apuolės gyvenvietę ir pilį. Po aštuonių dienų kautynių Apuolės gyventojai pasidavė ir pripažino Švedijos valdžią. Rimberto teigimu, Apuolės gynėjai švedams sumokėjo didžiulę išpirką; atidavė ne tik anksčiau iš danų paimtus ginklus bei auksą, bet dar pridėjo po pusę svaro sidabro už kiekvieną pilyje buvusį žmogų.

Kuršiai, nesudarę valstybės, 1229-1231 buvo priversti pripažinti kalavijuočių, 1267 – Livonijos ordino valdžią. Galutinai pavergti 1267 m. XV – XVII a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai – su latviais. Neoficialiai Apuolė vadinama lietuviškosios ir latviškosios kuršių žemės sostine.

1928 ir 1931-32 m. Apuolės piliavietėje buvo atliekami kasinėjimai. Juose dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Švedijos archeologai. Radiniai laikomi Kauno istorijos muziejuje.

Skuodą puslankiu supa Užluobės , Puodkalių, Kubiliškės piliakalniai. Puodkalių piliakalnis yra vienas didžiausių Lietuvos piliakalnių Latvijos pasienyje. Prie kai kurių piliakalnių, gynybiškai įtvirtintų gyvenviečių, buvusių medinių pilių kūrėsi dvarai, o prie jų - miestai, gyvenvietės (Skuodas, Mosėdis ir kt.).

Lenkimų seniūnijoje, Kalvių kaime, Šventosios kairiajame krante yra piliakalnis. Ties juo, tik atokiau nuo dešiniojo upės kranto esančioje sodyboje 1793 m. gimė ir augo būsimasis lietuvių istorikas ir švietėjas Simonas Daukantas.

Skuodas – kuršių ir žemaičių žemė.

Juozas Vyšniauskas

Skuodo vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1253 m. kaip Kuršo teritorijos dalis.

1259 m. kunigaikščio Algmino vadovaujama žemaičių kariuomenė prie Skuodo sumušė Livonijos ordino kariuomenę, žuvo 33 riteriai, daug eilinių karių. Skuodo reikšmė pradėjo didėti tuomet, kai 1523-1529 m. buvo nustatyta tikslesnė Kuršo ir Žemaičių riba, kai jis tapo pasienio miestu ir nuosavybės teisėmis atiteko didikams Chodkevičiams.

Lietuvos kariuomenės reikalams Livonijos kare Jonas Jeronimas Chodkevičius išleido nemažai savo lėšų. Joms padengti 1565 m. iš Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto gavo leidimą valdyti Žemaičių seniūnijos valstybinius Grūstės, Gintališkės ir Viešvienų valsčius. Visas šias valdas po trejų metų už nuopelnus valstybei Žygimantas Augustas dovanojo jam amžinam naudojimui. Tokiu būdu 1568 m. rugpjūčio 8 d. jam atiteko Skuodo miestelis, įsikūręs kairiajame Bartuvos krante.

J. Chodkevičiaus rūpesčiu 1572 m. Skuodui išrūpintos Magdeburgo (savivaldos) teisės. Tais pačiais metais dešiniajame Bartuvos krante jis pradėjo kurti naują miestą, kurį pavadino savo vardu – Johanesbergu. Jo centre buvo suplanuota stačiakampė aikštė, kurios viduryje vėliau pastatyti rotušė, prekybos pastatai. Vyskupas Jurgis Tiškevičius (vyskupavo 1633-1649) Skuodą paskelbė dekanato centru.

Skuodo naujamiestyje susikirto svarbūs prekybos keliai, jungę Livoniją su Prūsija ir vakarų Žemaitiją su Liepojos ir Rygos uostais. Skuode yra buvusios sagų gamybos, odos išdirbimo, batų siuvimo įmonės. Tik Šiauliai batų gamyba lenkė Skuodą. 1915 m. atokiau nuo miesto nutiesiamas Bajorų – Priekulės (Latvija) geležinkelis.

Skuodas – pasienio, amatų ir prekybos miestas.

J. Chodkevičius tapęs Skuodo savininku, tame pat Grūstės valsčiuje įkūrė naują miestą, kurį pavadino legendinio Chodkevičių giminės pradininko vardu – Bareikiais. Juose 1568 m. jau buvo 93 sklypai su namais, bažnyčia, turgaviete ir 6 gatvės – Skuodo, Gėsalų, Livonijos, Bažnyčios, Platelių ir Dvaro. Bareikiams priklausė 86 valakai ir 20 margų ariamos žemės, kuri ribojosi su Ylakių kaimo žeme. Manoma, kad Bareikių miestą XVII a. pradžioje sudegino kraštą užplūdę švedai.

Tebėra paslaptis, kur buvo ir jau minėto Grūstės valsčiaus centras.

Kas ir kokiais metais sugriovė Skuodo rotušę?

Moksliškai neišaiškinta žodžių „Skouda boužė" prasmė ir esmė. Kokia proga ir prie kokių aplinkybių gimė daina ir jos žodžiai: „Liuob šuoktė, liuob dainioutė, liuob į Skouda nuvažioutė, vo dabar pasena, su buoba gyvena". Gal tik siauram mokslininkų ratui yra žinomi Skuodo grafystės reikalai.

Nuo kokių metų Skuodas – dekanato centras?

Feodalizmo arba baudžiavos epocha neįsivaizduojama be dvarų, rūmų ir pilių. Veltui jų ieškotumėte Skuodo rajone. Šios kategorijos paveldo nebėra. Kodėl? Buvusius dvarus bei dvaro ponus beprimena tik posakis: "Velnių kaip Šarkės dvare".

Skuodo žemėje nemažai paslaptingų dalykų. Ar ne metas juos atskleisti, įminti.

Juozas Vyšniauskas

Ant stalo ištiestame ar ant sienos pakabintame šalies administraciniame žemėlapyje Lietuva prasideda nuo Skuodo. Numeruotame žemėlapyje prie Skuodo rašomas vienetas.

Visais amžiais iš Skuodo į Rygą buvo arčiau (per 200 km), nei iki Vilniaus (per 360 km.) ar Kauno (per 260 km). Skuodas iš visų Lietuvos Respublikos rajonų centrų yra arčiausiai valstybinės sienos su kita šalimi (su Latvija) – tik 3 km.

Atstumai iki artimiausių miestų – rajonų centrų: iki Mažeikių 53 km, iki Plungės 54 km, iki Kretingos 52 km, iki Liepojos 50-60 km. Iki Palangos 63 km, o iki Baltijos jūros (stačiu kampu) apie 40 km. Iki apskrities centro Klaipėdos 73 km. Ne sausros metu iš Mosėdžio ir Skuodo Bartuvos upe galima valtimis nuplaukti į Liepojos ežerą, į Liepoją.

Skuodo rajonas sovietmečiu vadintas Lietuvos Kamčiatka.

Juozas Vyšniauskas

Skuode ir rajone beveik visi mąsto ir rokoujės žemaitėškaa. Kalbininkų ir kitų mokslininkų nuomone taip yra dėl to, kad Skuodo rajonas yra Žemaitijos ariergarde ir ilga linija atsiremia į Latviją, kurios kalba artimesnė žemaičiams. Be to, Skuodo rajonas toli nuo šalies pramonės ir kultūros centrų, jame nebuvo statomi tokie gigantai, kaip Akmenėje ar Mažeikiuose, kur neišvengta kitakalbių įtakos.

Skuode gimęs ir augęs Šiaulių universiteto profesorius Juozas Pabrėža parašė šiandieninės žemaitiškos rašybos taisykles. Kraštietė Danutė Mukienė – laikraščio „A mon sakaa? , žurnalo "Žemaičių žemė" ir žemaitiškų knygų leidėja. Rajono laikraštyje „Mūsų žodis" neretai spausdinami žemaitiški tekstai, rašiniai.

Dauguma rajono saviveiklinių teatrų stato tik žemaitiškus spektaklius. Skuodo žemaičių teatre žemaitiškai skambėjo net Ibsenas. Žemaičių kultūros draugijos Skuodo skyrius ir rajono švietimo įstaigos rengia skaitovų konkursus gimtąja žemaičių kalba. Skuodo viešoji biblioteka organizuoja rašančiųjų žemaitiškai kūrybos konkursus. Ne tik rajoninius, bet ir respublikinius.

Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje vyksta rajoniniai ir zoniniai muzikiniai renginiai „Dainioujem žemaitėškaa". Skuodo rajono savivaldybės tarybos posėdžiai vyksta žemaičių tarme. Jos nemokantieji tarybos nariai ir svečiai turi teisę kalbėti kita tarme arba kalba.

Skuodas ir rajonas – stiprus, patikimas Žemaitijos etniškumo centras.

Juozas Vyšniauskas