Šiuo metu neatskiriama Mosėdžio dalis – Akmenų (buv. Kapų) gatvės gale, miestelio šiaurės vakarinėje dalyje esančios Mosėdžio miestelio kapinės.

  Dabartinės miestelio kapinės yra apie 300 metrų nuo bažnyčios į vakarus, V. Baltiejaus žemėje. 1845 metais, leidžiant vyskupui Giedraičiui, naujai pradėtose kapinėse buvo pastatyta mūro koplyčia su Šv. Roko altoriumi. Ji pastatyta parapijiečių lėšomis. Apie koplyčią ir formavosi senosios dabartinės kapinės. Čia randami patys seniausi geležiniai kryžiai, datuojami net 1865 ir vėlesniais metais – spaudos draudimo laikotarpiu. 

 Mosėdžio kapinių koplyčia (u.k. 30635) įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą nuo 2005-04-18 ir suteiktas Valstybės saugomo objekto statusas.

 Mosėdžio kapinių koplyčią galime rasti pagal koordinates: 21.57, 56.172 (WGS).

  Koplyčia stovi Ylakių miestelio kapinėse, Skuodo rajone, netoli kelio   Seda– Pašilė – Ylakiai.

  Neogotikinė raudono mūro koplyčia garsėja didžiausiais šiaurės Žemaitijoje Šv. Roko atlaidais, kasmet rengiamais rugpjūčio mėn. antroje pusėje.

  Koplyčia buvo statoma pagal projektą, kurio autoriumi laikomas Karlas Eduardas Strandmanas. Ant koplyčios projekto nurodyta tik nuolatinio K. E. Strandmanno suprojektuoto objekto prižiūrėtojo, Liepojoje gyvenusio inžinieriaus-architekto K. O. Kuntzelio įsipareigojimas prižiūrėti statybos darbus. Architektas suprojektavo neogotikinę koplyčią su stačiakampe presbiterija ir nedideliu, žemu uždaru prieangiu. Pagrindiniame fasade po neaukštu trikampiu frontonu įkomponuota smailiaarkė niša su stambiu langu-rože. Šoniniuose fasaduose suprojektuoti dideli langai su masverkais ir laiptuotais kontraforsais, o interjere – smailėjančios kryžminio skliauto ramstinës arkos, atremtos į vidinius kontraforsus.

  Tačiau statybos metu vietoj numatyto prieangio sumūrytas masyvus keturkampis bokštas su frontonais ir smaile, suteikęs pastatui panašų į bažnyčią vaizdą. Spėjama, kad pakeitimo projektą padarė K. O. Kuntzelis. Šv. Roko išpažinėjo koplyčia buvo baigta statyti 1904 m.

  Ylakių kapinių koplyčioje šv. Mišios aukojamos:  motinos dieną, tėvo dieną, visų šventųjų dieną, vėlinių dieną.

 Ylakių Šv. Roko išpažinėjo koplyčią galime rasti pagal koordinates: 56.276386, 21.873041.

Virtualus turas po koplyčią: http://skuodoparapija.lt/vt/ylakiu_kapines/ylakiu_kapiniu_koplycia.html

1568 m. karalius Žygimantas Augustas Skuodo dvarą su visu miesteliu už nuopelnus padovanojo Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui. 1625 m. vedybų keliu Skuodo dvaras, kaip kraitis atiteko kitiems garsiems Lietuvos didikams Sapiegoms, kurie dvarą valdė iki 1831 m. Už sukilimo prieš Rusijos carinę valdžią palaikymą, dvaras iš Sapiegų buvo nusavintas ir perduotas kariuomenės reikmėms. Dvaro pastatai buvo pritaikyti kareivinėms, todėl daug kartų keitė savo pirminę funkciją bei architektūrinį vaizdą, tad vargu ar dabartinė jų išvaizda primena Sapiegų ar dar ankstesnius laikus. 1918 m. dvaro rūmuose buvo įsteigta Skuodo gimnazija, kuri veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Po karo šiame pastate veikė muzikos mokykla, kultūros, turizmo skyrius, o nuo 1991 m. gruodžio 30 d. Skuodo rajono valdybos potvarkiu įsteigtas muziejus. Pirmiesiems lankytojams Skuodo muziejus duris atvėrė 1992 m. rugpjūčio mėnesį, pažymint Skuodo miesto savivaldos 420-ąsias metines. Muziejaus steigimo entuziastai – Juozas Vyšniauskas, Evaldas Razgus, Vytautas Mačiulis, Rymantė Šmaižienė ir tuo metu Skuodo savivaldybei ir kultūros skyriui vadovavę žmonės. Tai žmonės, kurie prabilo apie muziejaus reikalingumą  Skuode ir jiems padedant buvo įsteigtas muziejus.
             Muziejus įkurtas Skuodo dvarvietės patalpose, kurios mena daug istorinių Skuodo miesto įvykių. Šiame pastate 1918 metais buvo įkurta pirmoji Skuodo gimnazija, vėliau veikė daug kitų kultūrinių įstaigų,   paskutinė – muzikos mokykla. Todėl muziejaus pastate ir šiandien gyva istorinė ir muzikinė dvasia.
               Pirmas muziejaus direktorius – Evaldas Razgus. Jis kūrė muziejų, organizavo jo veiklą. Jam vadovaujant muziejus paminėjo ir savo vaikystės jubiliejų – penkmetį. Kartu su direktoriumi pradėjo dirbti vyr. fondų saugotoja Aldona Ozolienė. Šis laikotarpis buvo sunkiausias, tai – kūrimosi laikotarpis. Muziejus gavo tik patalpas, bet negavo jokio palikimo, nebuvo nė vieno eksponato. Todėl pirmiausia reikėjo paruošti, sutvarkyti muziejaus patalpas, pasirūpinti ekspoziciniais baldais. Kitas svarbus uždavinys buvo eksponatų rinkimas ir kaupimas – be ko muziejus negalėtų egzistuoti. Pirmus eksponatus dovanojo privatūs asmenys: J. Vyšniauskas, V. Girdžiūnas, R. Šmaižienė, P. Brazauskas ir daugelis kitų. Dalį eksponatų atidavė Bartuvos vidurinė mokykla iš buvusio savo muziejaus. Eksponatai buvo perkami iš Skuodo savivaldybės skirtų lėšų ir paties muziejaus spec. lėšų. Kasmet muziejaus fondai pasipildo žmonių dovanotais eksponatais, taip pat renkami per ekspedicijas, išvykas.
              1997 m. muziejuje atsirado istoriko etatas. Istorike muziejuje pradėjo dirbti Irena Marcinkevičienė. Tais pačiais metais Evaldui Razgui išėjus į kitas pareigas, muziejaus direktore pradėjo dirbti Irena Marcinkevičienė.
              Nuo 2002 m. Skuodo muziejaus direktore dirba Aldona Ozolienė.

Šiuo metu muziejuje sukaupta apie 16 000 tūkstančių eksponatų. Didžiąją dalį sudaro etnografiniai, istoriniai, tautodailės eksponatai. Nemažas archeologijos eksponatų rinkinys, kurį sudaro radiniai iš Apuolės, Klaišių, Klauseikių ir kitų piliakalnių, pilkapių bei kapinynų.

              Muziejaus eksponatų fondas saugo išeivijos lietuvių dovanas: Dana Binkis iš Australijos dovanojo savo tėvo L. Bertašiaus 1920–1930 m. Skuodo miesto visuomeninio gyvenimo fotografijas ir medalius, M. B. Stankūnienė iš Čikagos dovanojo paveikslų – medžio raižinių ir batikos darbų kolekciją,
Muziejuje yra 5 ekspozicinės salės. Kuriose paruoštos nuolatinės ekspozicijos: „Skuodo miesto formavimosi istorija“, „Žemaitiška troba“, „Skuodo sportinės veiklos istorija“, „Senieji kaimo amatai ir moterų darbai“.
Nuolat rengiamos laikinos ekspozicijos ir parodos iš muziejaus fondų, paminint įvairias krašto istorines datas, apžvelgiant istorinius vystymosi etapus. Parodų salėse ir muziejaus menėje rengiamos tautodailininkų, liaudies menininkų darbų, profesionaliojo meno, kitos įvairios parodos. Parodos pristatomos kas mėnesį, dalyvaujant Skuodo meno mokyklos mokytojų ir moksleivių, Skuodo kultūros centro ansambliams.
Muziejus glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos kraštotyros draugijos Skuodo skyriumi, renkama kraštotyros medžiaga, rašomi kraštotyros darbai, organizuojama šių darbų paroda. Sukauptas kraštotyros darbų fondas, kuriuo naudojasi muziejaus lankytojai, studentai, mokytojai, mokiniai ir kiti besidomintys krašto istorija.
Skuodo muziejus teikia pagalbą rajono tautodailininkų skyriui: padeda organizuoti tautodailininkų veiklą, rengia ir pristato darbų parodas muziejuje, įgyvendina projektus, kasmet rengia ataskaitines rajono tautodailininkų parodas per Kalėdas, Naujųjų Metų ir Kalėdų vakarones, padedame organizuoti tautodailininkų parodas ir kitur, kasmet išveža parodų į Klaipėdos tautodailininkų galeriją „Marginius“.

Muziejus – istorijos šventovė, jis saugo mūsų Skuodo žemės istorijos, kultūros paveldą. Muziejuje pastoviai organizuojama veikla: rengiamos parodos, renkami ir inventorizuojami eksponatai, dirbamas tiriamasis darbas, vedamos ekskursijos, organizuojami kultūriniai renginiai.
Muziejų lanko skuodiškiai, Skuodo ir aplinkinių rajonų gyventojai, atvažiuojantys į Skuodą užsienio turistai ir Skuodo svečiai. Didžioji dalis lankytojų yra moksleiviai, studentai, kuriems reikia istorinės medžiagos rašant kursinius, diplominius, projektinius darbus. Tai verčia muziejaus darbuotojus ieškoti naujų, netradicinių darbo formų, dirbti edukacinį darbą.

Skuodo dvaro sodybos fragmentų rūmai (u. k. 37570) įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą nuo 2014-02-19 ir yra vietinės reikšmės objektas.

Skuodo dvaro sodybos fragmentų rūmus galime rasti pagal koordinates:  21.521, 56.269 (WGS).

  Stovi Vaičaičių kaime, 1 km. į pietvakarius nuo Ylakių - Sedos kelio, 0,5 km. į šiaurę nuo Luobos upės.Bažnyčia stačiakampio plano, vienabokštė, su apside. Šventoriaus tvora medinių statinių. Jame stovi medinė varpinė.

  Trys Vaičaičių kaimo gyventojai 1906 m. prašė vyskupo leidimo pastatyti bažnyčią. 1907m. suprojektuota medinė bažnyčia (sąmatinė vertė 5240 rb). Kauno gubernatorius neleido jos statyti, kol nebus surinkti pinigai. Kadangi tiek pinigų valstiečiai surinkti negalėjo, tai 1911 m. prašė vyskupo skirti kunigą, kuris laikytų pamaldas senoje kaimo koplyčioje. 1913 m. paskirtas kunigas Anicetas Barkauskas.

 1920 - 1921 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. 1922 m. ją konsekravo vyskupas  Pransiškus Karevičius. 1936 m. įkurta parapija.

 Vaičaičių Šv. Onos bažnyčią galime rasti pagal koordinates: 56.227846, 21.949314.

 Virtualus turas po bažnyčią: http://skuodoparapija.lt/vt/vaicaiciu_parapija/vaicaiciu_baznycia.html

Užluobės kaime, priešais žinoma Šarkės dvarą, buvo nemažas valstiečio Juozo Žadausko ūkis.

Lurdo atsiradimo istorija – Juozo Žadausko žemė šliejosi prie Luobos upės, prie aukšto jo skardžio. Vieną naktį buvo pavogti gražiausi ūkininko arkliai. Giliai išgyvendamas, Juozapas Žadauskas mintyse pažadėjęs užprašyti Mišias, kad tik arkliai atsirastų. Tačiau, kitą naktį sapne pasirodė angelas nupasakojo kaip atrasti arklius ir nurodęs pastatyti Lurdą ant Luobos upės kranto.

Kitą versiją papasakojo dukra Ona Riaukienė. Vieną naktį tėvas susapnavo, jog netoli jo namų pasirodė Dievo motina ir pasakė, kad jo arkliai lakstą Latvijoje. Rytą Juozas Žadauskas taręs sau, - jie Latvijoje rasiąs šiuos arklius, tai Švč. Mergelei Marijai pastatysiąs „Lurdą“. Nedvejodamas paslaptingu paliepimu, J. Žadauskas pasiryžo pastatyti vizijos metu matytą Lurdą. Nedelsiant buvo pradėta statyba. Pasirinktas skardis, pastatyti skardžio sutvirtinimai, nuleista Šv. Mergelės Marijos skulptūra ir pastatyta nišoje įrengtoje koplytėlėje. Po skulptūros kojomis iškalti tikslūs pastatymo metai. Taigi, 1936- 1937 (1938) metais tame skardyje prie pat upės pastatė nedidelį Lurdą.  pasodino liepaičių, aptvėrė tvorele. Prie naujo Lurdo šventinimo dalyvavo keturi kunigai.
Šalia Lurdo yra iškastas šulinys. Jis buvęs apie 2 metrus nuo upės, o dabar – vos ne prie pat jos, nes upės vanduo pragriaužė krantą ir priartėjo.  Antrą kart buvo šventinama, kai į iškastą šulinuką kunigas Lionginas Jankauskas supylė iš Prancūzijoje esančio Lurdo atvežtą vandenį. Tai buvo 1940 metai, vėl aukojamos Šv. Mišios. 

Abiejose iškilmėse dalyvavo daug žmonių iš aplinkinių kaimų, Skuodo ir Truikinų parapijų. Lurdo įrengėjęs buvo sumanęs viršuje, ant skardžio, pastatyti koplyčią (bažnytėlę). Ją su Lurdu sujungti laiptais. Tačiau prasidėjusi prieškario, karo metų ir pokario suirutė visus sumanymus ir darbus neribotam laikui nutraukė. 1948 metais Juozas Žadauskas su žmona ir dukra buvo ištremtas į Irkutsko sritį, kur nuo bado, šalčio ir sunkaus fizinio darbo 1950 m. mirė Žadauskienė, o antrąją dieną ir pats Žadauskas. Ten ir palaidoti.

                      Ši visų gerbiama vieta išliko nenusiaubta, nesunaikinta. Gal ir todėl, kad ji buvo tolėliau nuo takų ir kelių, nuo įtarios ir piktos akies. Labiausiai Lurdas lankomas ir prie jo meldžiamasi gegužės mėnesį. Jo viršutinėje dalyje užrašyta: ,,Marija ligonių sveikata“.

Lurdas Užluobės kaime – lyg priminimas žmoniems, prievarta išvežtiems  Šiaurę ir Rytus, jo statytojams.   
Meldžiamasi Marijai prie jos garbei skirto altoriaus ar Marijos paveikslo, kuris papuošiamas gėlėmis. Šarkės Lurde gegužės mėnesį meldžiamasi, o paskutinį gegužės sekmadienį čia aukojamos Šv. Mišios.

Pirmoji Šačių bažnyčia buvo medinė, pastatyta 1670-aisiais. Ją pastatė Jonas Volskis. Vyskupas M. Valančius apie pirmąją Šačių bažnyčią šitaip užrašė: „ Szatiu, Duktie Mosiede baž., Volskis Jons 1670“. 1690-aisiais metais bažnyčiai dovanoti trys valakai žemės. Metams bėgant bažnyčia gerokai aptręšo. Antroji Šačių bažnyčia taip pat medinė. 1771-aisiais pastatyta kunigaikščio Sapiegos lėšomis šv. Jono Krikštytojo garbei. Iki 1843-iųjų Šačių bažnyčia priklausė Mosėdžio parapijai, kaip filija. 1843-ųjų gruodžio 23 d., prašant vietiniams gyventojams, Žemaičių konsistorija Šačių bažnyčiai suteikė parapijines teises. Beje, 1778-aisiais metais Aleksandras Sapiega prie Šačių bažnyčios įsteigė altariją. 1806-aisiais metais prie bažnyčios veikė parapijinė mokykla. 1851-aisiais metais įkurta parapija. Bažnyčiai priklausė klebonijos pastatai, šalia buvo ir parapijos namai.  
              Jau 1871-aiaisiais metais pradėta rūpintis naujos bažnyčios statyba, tačiau dėl tuometinės caro politikos, susidurta su sunkumais. Naujos bažnyčios statybai leidimas gautas tik 1880-aisiais metais.
              Dabartinė Šačių bažnyčia pradėta statyti 1881-aisiais klebono Simono Lukoševičiaus rūpesčiu, parapijiečių lėšomis ir baigta 1885-aisiais, kurią konsekravo vyskupas sufraganas Beresnevičius. Bažnyčios statybai Pagramantės kaime surasta molio, ten pat degamos plytos ir vežimais vežamos į Šates.
              Bažnyčia priskirta Skuodo dekanatui. Joje – trys altoriai. Didysis altorius pastatytas 1891-aisiais kunigo klebono Ignaco Stankūno rūpesčiu. Altoriuje – du paveikslai: šv. Jono Krikštytojo ir Marijos Belaisvių Globėjos. Šoniniai altoriai pastatyti 1904-aisiais. 1906-aisiais metais klebono I. Stankūno pastangomis įsigyti Masalskio gamybos 17 balsų vargonai. Dešiniajame bažnyčios bokšte yra trys varpai: didysis, vidurinis ir mažasis. Didysis varpas sveria 320 kg, ant jo yra užrašyta: „Ant garbės S. Jono Krikštytojo Fun. Povilas Jureviče. K. Š. T. E. Harmsen me fecit Libavie anno salutis 1860“. Vidurinis sveria 132 kg, ant jo užrašyta: „Me fecit Jacob Hessing in regio monti anno 1701“. Mažasis sveria 88 kg, ant jo užrašyta: „In honorem sanctae Trinitatis Me fundebat Jacob Hessing regio monti anno Domini 1713“. Tame pačiame bokšte yra signaturkos varpelis.

   Dabartinėje bažnyčioje yra 23 langai, šešios durys, keturiolika meniškų stacijų, sakykla. Manoma, kad sakykla įrengta kartu su šoniniais altoriais, tai yra 1904-aisiais metais. Stacijos įsteigtos 1902-aisiais.
           Aplink bažnyčią – šventorius, aptvertas akmenine tvora. Šventoriaus tvoroje yra šeši geležiniai vartai.
           Kaip užfiksuota bažnytinėje archyvinėje medžiagoje, 1938-aisiais Šačių parapijoje buvo 4700 parapijiečių, o 1960-aisiais – 3600 tikinčiųjų
          1922-aisiais metais Šačių bažnyčios komitete buvo Jurgis Memgaudas, Antanas Zaboras, Juozapas Karevičius, Juozapas Želvys, Antanas Laukys, Viktoras Jonušas, Adomas Urnieža, Pranciškus Kataržis, Kazimieras Jonkus, Pranciškus Zaniauskas.
          Šatiškiai iš kartos į kartą perduoda prisiminimus apie vyskupo M. Valančiaus apsilankymą Šačių bažnyčioje. Vieni pasakoja, kad vyskupas labai baręs šatiškius vyrus, kad jie girtuokliauja. Kiti, kad vyskupas meldęsis verkdamas, kad vyrai pagaliau susiprastų ir nebegirtuokliautų.
          Šačių bažnyčia kartu su parapijiečiais padėjo 1863-iųjų metų sukilimo dalyviams, kuriuos aprūpindavo maistu, rūbais, pinigais, slėpė sukilėlius.
          1897-ųjų lapkričio 2 d. į vieną bažnyčios bokštų trenkė žaibas, bokštas pakrypo į šoną, tad jo remontui reikėję išleisti tūkstantį tuometinių rublių.

Kunigas klebonas Simonas Lukoševičius, bažnyčios statytojas, Šatėse klebonavo net 29-erius metus (1859-1888 m.). Jo palaikai ilsisi Šačių kapinėse.
            Nuo 1888-ųjų iki 1906-ųjų Šatėse klebonavo Ignacas Stankūnas, kuris irgi palaidotas vietos kapinėse. Klebonaujant I. Stankūnui, bažnyčios vikarais buvo kunigas Tuminas, Kazimieras Norvaiša.
            Nuo 1906-ųjų iki 1922-ųjų Šatėse klebonavo klebonas kunigaikštis  Antanas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. Vikarais dirbo: kunigai Stanislovas Tamulevičius, Juozapas Susnys, K. Žebrauskas, Jadviršis.
            Klebonas Tadas Urbonas Šatėse klebonavo keturiolika metų (1922-1937 m.). Tuomet vikarais dirbo kunigas Kvetkauskas, Vincentas Dulkys, Juozapas Karoblis. 1937-aisiais į Šates atvykęs kunigas Juozapas Pilypavičius klebonavo tik dešimt mėnesių. Po to buvo paskirtas klebonauti Albertas Novodzelskis (1937-1948 m.). Vikarais dirbo kunigai Antanas Valiuška, Juozapas Grabauskas, Kazimieras Viršila, Jonas Žvirblis, Vaclovas Stirbys.
             Nuo 1948-ųjų iki 1954-ųjų klebonavo Vladas Šlevas, nuo 1954-ųjų iki 1960-ųjų – kunigas Alfonsas Sirus, altarista vikaras Alfonsas Klimavičius. Nuo 1960-ųjų iki 1986-ųjų - Vincentas Senkus. Jo palaikai palaidoti šventoriuje.
             Šačių parapijoje dar yra klebonavę kunigai Česlovas Godliauskas, Jonas Pakalniškis (abu jau mirę. – R. R.), Gintaras Lengvinas, Raimondas Danupas. Šiuo metu klebonauja kunigas Kęstutis Pajaujis.

             Šačių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią galime rasti pagal koordinates: 56.1684406, 21.7534214.

Virtualus turas po bažnyčią: http://skuodoparapija.lt/vt/sates_parapija/sates_baznycia.html

 Bažnyčia neoromaninė, stačiakampio plano, dvibokštė, su pusapskrite apside. Šventoriuje stovi XIX a. mūrinė varpinė. Jo tvora akmenų mūro. Skuodo 1572 m. privilegijoje miesto taryba įpareigota pastatyti naują katalikų bažnyčią, o senąją palikti. 1614 m.( Ją pastatė Vilniaus vaivada Jonas Karolis Katkevičius). Įsteigta parapinė mokykla. 1725 m. kunigaikštis Kazimieras Sapiega pastatė naują bažnyčią, kurią konsekravo vysk. Antanas Domininkas Tiškevičius. Per 1835 m. miesto gaisrą sudegė.

1844–1847 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, kurios statybas inicijavo Skuodo klebonas Tamošius Sudintas. Luknių kaimo ūkininkų Kazimiero Dirkščio, Motiejaus Girdžiūno ir Juozapo Paulausko lėšomis 1891–1896 m. nulieti 3 varpai. 1944 m. bažnyčia apgriauta, numušti bokštai.
                      1945 m. paskirtas klebonas Stanislovas Vaitelis (1906–1990) bažnyčią suremontavo. Bokštai tik iš dalies atstatyti. S. Vaitelis 1949 m. spalio 9 d. areštuotas ir nuteistas. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Nuo 1974 m. Skuodo altarista. Per karus sugebėta išsaugoti tris originalius melodingus varpus. Pirmas mažasis- 111 cm. skersmens, 52 pūdų svorio, įsteigtas 1891m. Kazimiero Dirksčio; vidutinysis 120 cm. skersmens, 73 pūdų svorio - Luknių ūkininkų M. Girdžiūnos ir J. Paulausko; didysis 141 cm. skersmens, 102 pūdų svorio, įsteigtas 1896 m. irgi Kazimiero Dirksčio.

Šie varpai labai gražūs, autentiški, su paveikslais ir ornamentinėmis juostomis, taip pat su originaliais įrašais.

Bažnyčios šventoriuje stovi XIX a. pastatyta mūrinė varpinė.

Bažnyčia pastatyta iš akmens mūro. Ji stačiakampė su pusapskrite apside, halinė, trinavė. Pagrindiniame fasade iškilę du neaukšti keturkampiai bokštai, užbaigti varpo pavidalo šalmais. Šoniniuose fasaduose ir apsidėje išdėstyti pusapskričių arkų langai. Akmenų ir skaldos fone išryškėja tinkuoti kampų rustai, piliastrai, karnizai, langų apvadai.

Interjere dominuoja didysis ir šoniniai altoriai, puošti šventųjų paveikslais, skulptūromis, kolonomis. Ypač puošnūs bažnyčioje esantys klauptai. Jie padabinti išdrožinėtais geometriniais ornamentais, dekoratyviomis skulptūromis.

Skuodo Švč. Trejybės bažnyčią galime rasti pagal koordinates:56.270189, 21.527011.

Virtualus turas po bažnyčią: http://skuodoparapija.lt/vt/skuodo_parapija/skuodo_baznycia.html

Šv. Kankinės Kotrynos bažnyčia stovi Notėnų kaime, Notės (Salanto dešiniojo intako) slėnio kairiajame krante.Bažnyčia medinė, kryžminio plano, dvibokštė. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Gintališkės seniūnas Notėnų kapų koplyčiai 1789 m. dovanojo sklypą žemės, o vietoj koplyčios pastatė bažnyčią. Po kurio laiko Gintališkės klebonas persikėlė į Notėnus, kur gyveno iki 1853 m. Bažnyčia 1906 m. padidinta, pakeisti supuvę sienojai, pristatytas bokštas.

1929 m. įkurta parapija. Nuo 1977 m. Notėnų bažnyčią aptarnavo skuodiškis kunigas Stanislovas Vaitelis (1906–1990), (1949–1956 m. ištremtas; palaidotas šventoriuje). Jis išdažė bažnyčią, atnaujino jos stogą.

                             Rudens pradžioje visi kraštiečiai renkasi į Notėnus, į „obuolinius atlaidus“.
Notėnų Šv. Kotrynos bažnyčią puošia originalūs šventoriaus vartai. Šie vartai iki Antrojo pasaulinio karo buvo kitokie – abiejų vartų pusėje esančiose nišose anksčiau stovėjo skulptūros. Per karą jos dingo. Remontuojant apgriautus vartus, visose nišose už stiklo buvo įstatyti paveikslai.
Šalia bažnyčios prie gatvės esantį neaukštą metalinį kryžių caro valdžios metais pastatė parapijos moterys, kad jų vyrai ir sūnūs sveiki grįžtų iš karo. 

Notėnų Šv. Kotrynos bažnyčią  galime rasti pagal koordinates: 56.097937, 21.701796.

Virtualus turas po bažnyčią: http://skuodoparapija.lt/vt/notenu_parapija/notenu_baznycia.html

Barokinė Mosėdžio bažnyčia – viena iš gražiausių šiame krašte. Balta, didinga ji atrodo taip, lyg čia stovėtų nuo neatmenamų laikų. O iškilo ji (užbaigta statyti) tik 1783 m. Ši bažnyčia Mosėdyje jau trečioji. Kaip rašo L Šarkauskas, iki 1544 m. arti bažnyčių nebuvo, todėl mosėdiškiai katalikai, norėdami pasimelsti bažnyčioje, turėdavo vykti į Alsėdžius, Joniškį ar Jurbarką.

Bažnyčia ir šventoriaus vartai – architektūros paminklas. Joje yra 7 dailės paminklai. 6 iš jų pačioje bažnyčioje, 1 – šventoriuje. Mosėdžio šventoriaus vartai statyti XVIII a. antroje pusėje, yra trijų dalių, su segmentinių arkų angomis. Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, kryžminio plano, dvibokštė. Įrengti 4 altoriai. Šventoriaus tvora aukšta, akmenų mūro. Bažnyčioje yra 1729 m. Karaliaučiuje įlietas varpas.

 Pirmąją medinę bažnytėlę Mosėdyje 1544 m. pastatė pats Žemaičių (Medininkų-Varnių) vyskupas Vaclovas Viežbiskis. Anot L. Šarkausko, „Žemaičių vyskupystėje” M. Valančius neteisingai nurodo, kad Mosėdžio parapija ir bažnyčia įsteigta 1551 m. Ši klaida įsivėlė dėl to, kad M. Valančius, rašydamas minėtą knygelę, nepasinaudojo vadinamuoju „Babinovskio kodeksu”, kurį Varniuose sudarė vyskupijos notaras Motiejus Babinovskis. (Šį kodeksą kur kas vėliau Vilniaus universiteto mokslo bibliotekos rankraščių skyriuje surado istorikas J. Matusas.) Kodekse nurodoma, kad pirmasis besisteigiančios Mosėdžio bažnyčios fundatorius buvo Užvenčio tijūnas (tėvūnas) Kasparas Bilevičius, dovanojęs jai 33 dešimtines žemės. Na, o kurį laiką Mosėdyje gyvenęs ir vikaravęs Tumas Vaižgantas „Tėvynės sarge” yra paskelbęs duomenis, kad ką tik įsikūrusi Mosėdžio parapija apėmė didelį Žemaitijos plotą: jos ribos siekusios Jurbarką, Jūrą ir Joniškį. 

   Pirmoji Mosėdžio bažnytėlė, kaip rašo L. Šarkauskas, stovėjo ant dešinio Bartuvos upės kranto, prie kelio, kuris dabar veda į Šates. Apie bažnyčią buvo didelis šventorius, kapinaitės. Dar iki 1974 m. šią vietą tikintieji labai brangino. Čia stovėjo kryžius, koplytėlė, anksčiau per atlaidus iki šios vietos ateidavo ir Dievo kūno procesijos. Vėliau čia buvo paskirtas sklypas naujai statybai ir greitai iškilo mosėdiškių Budų sodybos pastatai. Tebestovi jie čia iki šiol. 

   Pastačius pirmąją Šv. Kotrynos Mosėdžio bažnytėlę, klebonija įsikūrė kairiajame Bartuvos upės krante, ten, kur dabar stovi vidurinė mokykla. Kleboniją ir bažnyčią jungė per Bartuvą pastatytas tiltas. 

  Mosėdis ilgą laiką priklausė Varnių vyskupų dvarui, o Mosėdžio bažnyčios klebonas buvo kartu ir vyskupo dvaro administratoriaus įgaliotinis. Jis privalėdavo iš kaimų gyventojų surinkti mokestį „činčą” ir kartu su parapijos žemės pajamomis perduoti vyskupo iždui. Činčas nelabai vargindavo vietinius žmones, nes jie gyveno gana pasiturinčiai. 

  Kiek ilgai tarnavo ši pirmoji bažnytėlė, nežinoma. Kai ji ėmė smukti į žemę, Mosėdžio gyvenvietė jau buvo gerokai išaugusi, todėl naująją nutarta statyti gerokai erdvesnę ir jau kitoje vietoje – miestelio centre, ant kalniuko, šalia senųjų kelių, vedančių į Skuodą, Šates ir Salantus, sankryžos (dabar toje vietoje įrengtas baseinėlis, stovi keli dideli akmenys, priešais – parduotuvė). Sunykus šiai bažnytėlei, jos vietoje buvo pastatytas kryžius, kuris čia stovėjo apie du šimtus metų (nupjautas 1948 m.). Ši bažnyčia taip pat buvo medinė, pailga, kryžiaus formos. Vadinosi ne Šv. Kotrynos, o Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vardu. Kokiais konkrečiais metais pastatyta antroji Mosėdžio bažnyčia, duomenų nerandama. Nežinoma, kur tada buvo ir klebonija: senojoje vietoje ar kur nors atokiau. Tuo laiku Mosėdžio bažnyčia, valsčius, miestelis ir parapija taip pat priklausė Varnių vyskupų dvarui ir tik vyskupo Geišos Elaševičiaus vyskupavimo laikais (1630-1633) kapitulos kanauninkai Mosėdį iš vyskupo buvo išvilioję ir iškeitę į Lokšičius, bet vyskupas Jurgis Tiškevičius 1633 m. Mosėdį susigrąžino vyskupo dvarui). Mosėdžio bažnyčia nebuvo uždaryta ir protestantizmo laikais, nes parapijos teritorijoje didžiausią įtaką tais laikais turėjo katalikų bažnyčia, čia nebuvo dvarų, kuriuose gyventų uolūs protestantizmo skleidėjai. 

   Po to, kai iškilo antroji bažnyčia, miestelio kapinės buvo iškeltos ant aukštesnės kalvos, už 400 metrų, ten kur vėliau pastatyta trečioji, jau mūrinė, Mosėdžio bažnyčia. 1702 m. karalius Augustas II, tarpininkaujant Varnių vyskupui Jonui Jeronimui Krišpinui Krišenšteinui, leido Mosėdyje rengti turgus. Jie pradėjo vykti greta bažnyčios. Jomarkai būdavo triukšmingi, žmonių į juos susirinkdavo daug. Visa tai trukdė normaliam bažnyčios darbui. Todėl, kai antroji bažnyčia sunyko, parapijiečiai nutarė jos nebeatstatinėti, o statyti naują kitoje vietoje – buvusiose kapinėse. Šį faktą savo rašiniuose, paskelbtuose „Tėvynės sarge” yra paminėjęs ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Dabartinė mūro bažnyčia, kuriai buvo paskirtas naujas globėjas – Šv. Mykolas Archangelas, pastatyta per trejus metus (1780-1783). M. Valančius apie Mosėdžio bažnyčios statybą „Žemaičių vyskupystėje” rašo: „1780 m. vyskupas Steponas Giedraitis, esant klebonu Pranciškui Virševičiui, įsteigė mūro bažnyčią”. Šie žodžiai paaiškina, kad ir tuo laiku Mosėdis dar tebebuvo vyskupo globoje. Bažnyčia statyta pačių parapijiečių jėgomis ir už jų paaukotus pinigus. 

   Tai renesansinio stiliaus bažnyčia, kuri turi nemažai ir barokinio stiliaus bruožų, ypač tai ryšku viduje. Architektas nežinomas. Anot L. Šarkausko, senieji mosėdiškiai pasakoja, kad tai buvęs prancūzų architektas ir, be Mosėdžio bažnyčios, Lietuvoje pastatęs dar tris bažnyčias. Miręs jis taip pat Lietuvoje. 

Žmonių kaulai, kurie buvo iškasti statant naująją bažnyčią, palaidoti po bažnyčia, kur yra erdvūs, sklautuoti rūsiai. Bažnyčios pamatai įleisti giliai į žemę, tvirti. Sienos nuo 1 m iki 1,2 m. storio, sumūrytos iš geros kokybės plytų, kurios bažnyčios statybai buvo perkamos Latvijos Priekulėje, iš Azolu muizes” dvaro, kuris yra už 40 km nuo Mosėdžio. Bažnyčios ilgis – 38 m. plotis – 20 m., aukštis nuo stogo šelmens – 21 m.

Nuo 1971 m. Mosėdžio bažnyčia – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Šventoriuje – devyniolika 1901 m. pastatytų erdvių „Kalvarijos kalnų” koplytėlių. Jos iš raudonų plytų. Anksčiau vietoje jų buvo medinės. Dėmesį patraukia ir Mosėdžio miestelio dabartinių kapinių koplyčia. Pastatyta ji 1845 m. Tada čia buvo įrengtas ir medinis šv. Roko altorius. Prie jo ilgą laiką Vėlinių dieną būdavo laikomos šventos Mišios. Nuošalesnėse vietose gyvenančių tikinčiųjų patogumui nuo neatmenamų laikų Mosėdžio parapijoje veikė ir dvi bažnytėlės-koplyčios. Viena iš jų – Šatraminių kaime, kur įrengtas Švč. Mergelės Marijos altorius ir vykdavo Šv. Marijos atlaidai, o antras – Erslos kaime, kur šventadieniais žmonės rinkdavosi prie Šv. Aloyzo altoriaus. Sekmadieniais į šias koplyčias laikyti pamaldų atvykdavo kunigas iš Mosėdžio. Daukšių kaime tikintieji taip pat buvo pasistatę bažnytėlę, tačiau nebespėjo jos įsirengti – darbus nutraukė prasidėjęs karas. Vėliau šis pastatas buvo nugriautas. Erslos ir Šatraminių koplyčios išliko. 

   Mosėdžio parapijai nuo seno priklausė šie kaimai: Ersla, Baksčiai, Bobeliškė, Budriai, Burniškiai, Būdvietė, Daukšiai, Daukšių Medsėdžiai, Giršinai, Gaubės, Gondlaukė, Igariai, Kernai, Krakės, Kusai, Kulaliai, Ledžiai, Mikulčiai, Naujukai, Nevočiai, Palaukė, Plaušiniai, Palšiai, Paaiškūnis, Rukai, Šakaliai, Šatraminiai, Šaukliai, Šekai-Margiai, Šerkšniai, Šilalė, Šniukščiai, Tauzai, Tėveliai, Udraliai, Virbalai, Žalgiriai, Žebrokai.

 1922 m. Mosėdžio klebono Povilo Venckavičiaus pateiktomis žiniomis, parapijoje gyveno 6408 katalikai (šios žinios derintos su 1891 m. statistiniais duomenimis). 1933 m. kalėdodamas klebonas J. Aperavičius parapijoje surašė 7447 asmenis. Vėliau gyventojų skaičius gerokai sumažėjo. L. Šarkausko klebonavimo laikais parapijoje gyveno apie 5 tūkst. žmonių. Ši parapija buvo gana pamaldi ir nuo 1880 m. iki 1940 m. išugdė 15 kunigų. 

   Iš seniau Mosėdyje dirbusių kunigų bene ryškiausią pėdsaką paliko P. Venckavičius, dirbęs čia apie 50 metų. Tuo laiku, kai jis atvyko vikarauti į Mosėdį, čia klebonavo Statkevičius. Pastarajam mirus, P. Venckavičius buvo paskirtas klebonu. Jis Mosėdyje sutiko ir čia iš Mintaujos vikarauti atsiųstą Juozą Tumą-Vaižgantą, kuris 1895-1899 metais gyveno Mosėdyje, čia leido ir redagavo „Tėvynės sargą”. Klebonas Venckavičius globojo Juozą Tumą, gynė jį nuo žandarų, rėmė materialiai. 

   Vaižgantui išvykus, Mosėdyje vikaravo kunigas Kazimieras Gabrielaitis. Jis buvo sukaupęs labai vertingą biblioteką, iš savo lėšų į mokslus leido Homero „Odisėjos” vertėją Ralį. 

   1922 m. Mosėdyje vizitavo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Iš vizitacijos akto matyti, kad parapijai tebevadovauja P. Venckavičius, prie bažnyčios veikia gana didelė senelių prieglauda, Blaivybės ir Krikščioniškojo mokslo draugijos, Šv. Rožančiaus, Tretininkų, Švč. Sakramento brolijos. Bažnyčia ir kiti jai priklausę pastatai suremontuoti. 

 1926 m. balandžio 4 d. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Mosėdžio bažnyčia, kaip ir dabar, priklausė Skuodo dekanatui. Tada kun. P. Venckavičius jau buvo senyvo amžiaus, tad jam į pagalbą atsiųstas vikaras kun. St. Mažeika. Tuo laiku čia veikė turtingas pavasarininkų knygynas. 1931 m. P. Venckavičius pasitraukė į altariją, o jo vietoje klebonauti pradėjo kun. Juozapas Aperavičius. Už gerą darbą Mosėdyje jam buvo suteiktas garbės kanauninko vardas. Dirbo jis čia iki mirties – 1946-tųjų metų. Palaidotas Mosėdžio šventoriuje. Po to čia klebonavo kunigai L. Avižienis, A. Novodzelskis, J. Grabauskas, J. Jokubauskas, A. Ivanauskas, Br. Racevičius. Iš jų kiek ilgiau (aštuonerius metus) klebonavo tik kun. Novodzelskis), o kiti dėl įvairiausių priežasčių – vos po metus ar du. 1967 m. Mosėdžio klebonu paskirtas L. Šarkauskas, kurio parašytos Mosėdžio parapijos kronikos ištraukas šiame rašinyje nuolat ir cituojame. Kaip yra nurodęs L. Šarkauskas, minėtą kroniką jis paskyrė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 50-mečiui.

Pastatas mūrinis, tinkuotas, bokštai viduje netinkuoti. Šoninės navos perdengtos cilindriniais, zakristijos – kryžminiais skliautais, kryžma padengta kupolu; transepto šonų ir centrinės navos lubos lygios, stogai gegninės konstrukcijos, dengti skarda. Grindys teraco plytelių, chore – lentų.

Planas stačiakampis, simetriškas, užbaigtas segmento formos apsida. Prieangio šonuose kyla bokštai, šalia presbiterijos yra nedidelės dviaukštės zakristijos. Bažnyčia trinavė, su plačiu transeptu. Šoninės navos labai siauros (daugiau kaip 3 kartus siauresnės už centrinę), atskirtos nuo centrinės masyviais pilioriais. Virš prieangio įrengtas vargonų choras tęsiasi iki pirmosios poros centrinėje navoje. Skersinė nava neišryškinta, jos kontūras sutampa su šoninių navų sienomis, todėl susidaro iliuzija kryžiaus plano.

Pagrindinis fasadas simetriškas, dvibokštis. Bokštų kampus žymi piliastrai, plokštumas tarp jų pagyvina labai siauros angos, išdėstytos dviem eilėmis. Viršutiniame tarpsnyje piliastrai siauresni, remia karnizą, puoštą smulkiais dantukais. Bokštų langai aukšti stačiakampiai, už jų – apskritos nišos (vienoje iš jų įmontuotas laikrodis). Bokštus dengia dviaukščiai lenktų formų stogeliai su kryžiais. Vidurinė fasado dalis įglinta, taip pat skaidoma piliastrų. Simetrijos ašyje yra plačios durys, užbaigtos segmento arka ir du langai – apskritas ir su segmentine sąrama. Tarp langų ikomponuota data – 1783. Vidurinę dalį vainikuoja stogą primenantis frontonas, kurio šonai užbaigti voliutomis, sujungtomis su bokštais. Frontoną skaido sudvejinti piliastrai ir stačiakampė anga tarp jų. Viršų puošia smulkiai suskaidytas frizas ir karnizas su dantukais. Frontoną vainikuoja segmento formos skydas su apskrita anga timpane, virš kurio iškyla saulutė. Šoniniuose fasaduose išryškėja bažnyčios tūris. Navų sienas skaido piliastrai, tarp kurių įkomponuoti langai ir nedideli rūsio langeliai, užbaigti segmentinėmis arkomis, su apvadais ir spynomis. Zakristijų langai stačiakampiai (viršutinis mažesnis), puošti apvadais ir spynomis. Transeptas išskirtas plačiais didžiojo orderio piliastrais ir užbaigtas trikampiu frontonu, kurio timpane yra langas. Apatiniai transepto langai įstatyti aukščiau nei šoninių navų; viršutinis puoštas gėlių reljefais, langas – vienoje linijoje su centrinės navos langais.

Apsidos fasadas simetriškas, su žemais zakristijų tūriais šonuose; jų langai nedideli, stačiakampiai, viršutinis – dvigubai žemesnis. Fasado simetrijos ašyje – dekoratyvus portalas, užbaigtas lenktų linijų karnizais ir netaisyklingo trikampio formos lengvai išlenktu viršumi. Virš portalo – didelė arkinė niša, kurioje patalpintas kryžius; šonuose – užbaigti segmentinėmis sąramomis langai.

Interjere dominuoja labai aukštos centrinės navos, presbiterijos ir transepto erdvės, kurias jungia transepto vidurinę dalį dengiantis kupolas. Piliorius ir sienas skaido piliastrai. Centrinę navą ties viršutinių langų apačia juosia klasicistinis dorėninis antablementas, kurio frizas suskaidytas triglifais, o viršuje užbaigia karnizas su dantukais.

 Bažnyčia jauki. Ji, kaip pažymi M. Rupeikienė, „gausiai dekoruota – kolonos ir piliastrai dažyti imituojant marmurą, jų bazės ir  kapiteliai padengti bronza. Lubų kampai dekoruoti augaliniais ornamentais, kupole tapytos scenos iš šventųjų gyvenimo. Bažnyčioje yra 7 altoriai. Didysis altorius klasicistinių formų, dviejų tarpsnių (tęsiasi iki lubų). Tokio pat aukščio, panašių formų ir priekiniai transepto altoriai. Šoniniai transepto altoriai kuklesni.

Bažnyčia pereinamų iš baroko į klasicizmą formų, kompaktiško plano, originaliai sukonstruotos erdvės.“

1991 m. bažnyčios vidus naujai perdažytas.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. 29334) įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą nuo 2004-12-31 ir suteiktas Valstybės saugomo objekto statusas.

Virtualus turas po bažnyčią: http://skuodoparapija.lt/vt/mosedzio_parapija/mosedzio_baznycia.html

Stovi Lenkimų miestelyje, 1 km. į pietryčius nuo Latvijos sienos ir nuo Šventosios upės. Bažnyčia yra liaudies architektūros stiliaus su gotikos ir klasicizmo elementais. Bažnyčia - pailga, maišyto stiliaus. Susideda iš presbiterijos, navos, choro, zakristijos ir prieangio. Skliautai yra ant presbiterijos ir virš vargonų (choro), kitur - medinės lubos, paremtos aštuoniomis mūro kolonomis. Mūrinė lauko siena tinkuota, baltinama kalkių skiediniu. Ant bokšto ir kito bažnyčios galo yra metaliniai kryžiai. Bažnyčios ilgis - 37,3 m, plotis - 12,7 m. Aukštis lauko pusėje nuo pamato iki stogo viršaus yra 14 m, o iki bokšto viršaus - 20 m. Viduje nuo grindų iki skliautų yra 9,4 m. ir iki lubų - 7 m. Jame stovi akmenų ir plytų mūro varpinė.

 Galinis altorius buvo įrengtas Simono Daukanto lėšomis, jis taip pat papuošė bažnyčią nupirkęs Švč. Mergelės Marijos, Angelo apreiškimo ir Šv. Jurgio paveikslus.  Kada Lenkimai tapo savarankiška parapija, tikslios datos nėra. Vyskupas M. Valančius knygoje "Žemaičių Vyskupystė" rašo, kad Lenkimai buvo Skuodo parapijos "filija - duktė" ir priklausė Skuodo klebonijai. Reikia manyti, kad iki to laiko Lenkimų gyvenvietėje bažnyčios nebuvo, o visais savo reikalais tikintieji kreipdavosi į Skuodo bažnyčią. 

 1717 metais vyskupui Horanui labai prašant, Vilniaus vaivada kunigaikštis Sapiega suteikė valaką žemės Lenkimų koplyčiai. Kitoje knygos "Žemaičių Vyskupystė" vietoje rašoma, kad Lenkimų koplyčia pastatyta 1680 metais. Todėl neaišku, kodėl žymiai vėliau buvo išskirtas minėtasis valakas žemės koplyčiai statyti. Koplyčios fundatoriais buvo kunigaikštis Sapiega ir kunigas Raudovičius. Kunigas Raudovičius, ko gero, ir buvo pirmasis Lenkimų koplyčios klebonas. Senųjų žmonių pasakojimu, visas medžiagas koplyčios statybai davė kunigaikštis Sapiega. Koplyčia pastatyta iš raudonų plytų, nutinkuota, o tinkas nubaltintas kalkėmis. Kituose šaltiniuose minima, kad ta koplyčia statyta 1752 m. ar net 1734 -taisiais. Todėl nustatyti tikrąją Lenkimų koplyčios statybos datą yra sunku. 

Pažymėtina, kad prie Lenkimų koplyčios visą laiką buvo du kunigai: klebonas ir altaristas. Koplyčios statymo metu antruoju kunigu buvo Juozapas Kukevičius. Pasak senųjų parapijiečių, klebonas vykdė statybos darbus, o antrasis kunigas rūpinosi dvasiniais reikalais. 

   Klebonaujant kunigui Bonaventūrui Mažonavičiui, savo aukomis ir jėgomis parapijiečiai prie koplyčios pastatė akmeninį priestatą su bokšteliu. Todėl dabartinė Lenkimų bažnyčia, anksčiau buvusi tik koplyčia, įgijo tikros bažnyčios išvaizdą.

1848 metais pristačius prieangį su bokštu, bažnyčia konsekruota 1881 m. birželio 13 d. vyskupo Aleksandro Beresnevičiaus. Bažnyčios patronas - Šv. Ona. Didieji atlaidai šioje bažnyčioje vyksta liepos 26 dieną. Šv. Onos atlaidai suteikti per Šv. Tėvo Benedikto XIV bulę 1750 m., vyskupo Antano Tiškevičiaus vyskupavimo laiku.   Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidai būna rugsėjo 14 dieną. Šie atlaidai suteikti per Šv. Tėvo Pijaus VI bulę 1784 m. Tada vyskupavo vyskupas Steponas Giedraitis. 

Nuo 1848 metų bažnyčios bokšte buvo pakabinti varpai. Įsigijus naujus didesnius varpus, ant keturių ąžuolinių stulpų, kurie buvo 4 m. aukščio, 6 m. ilgio ir 2 m. pločio, buvo padaryta pastogė. Stogas dengtas skiedromis. Iki 1918 metų buvo trys varpai. Tais metais vokiečiai du varpus išvežė į Vokietiją, vienas liko. Varpas nulietas iš paprasto ketaus, jo aukštis - 1 m. 15 cm, apatinė dalis -1 m. 33 cm. pločio. Varpo svoris - 80 pūdų 32 svarai. Varpinė stovėjo šiaurinėje šventoriaus pusėje. 1941 m. birželio 10 d. miestelyje kilusio didelio gaisro metu varpinė sudegė. Didysis varpas nukrito. Vėliau jis buvo įkeltas į pastato viršų, kur ilgus metus kabėjo ir tylėjo, nes niekas juo neskambino - buvo įskilęs. Kažkas bandė jį suvariuoti - suvirinti, bet reikiamo skambesio nebuvo. Skambindavo mažuoju varpu. Kilo mintis didįjį varpą perlydyti, o ir varpų liejykla buvo netoliese - už Darbėnų, Lazdininkuose. Tuometinis (1991 m.) Lenkimų klebonas Bronislovas Racevičius nuvyko į Klaipėdą pas varpų liejimo specialistą Taikos Karalienės bažnyčios kleboną, Klaipėdos dekaną prelatą, Bronislovą Burneikį. Šis pažadėjęs tik po penkerių metų perliedinti. Įrašė į eilę. Ta eilė atėjusi greičiau - už poros metų. Lenkimiškiai ir kai kurie lukniškiai rinko varinius daiktus - kas kokius turėjo, rado. Net didelių šovinių gilzes buvo atnešę. Todėl naujai per liedintas varpas svėrė nebe 1360 kilogramų, kaip anksčiau, o 1920 kilogramų. Jam perlydyti sudeginta 20 kubų pušinių malkų. Burneikis šį didžiulį varpą rekomendavo pakabinti nebe žemoje varpinėje, o įkelti į bažnyčios bokštą, kad geriau skambėtų, toliau girdėtųsi. Tai buvo padaryta 1993 metais prieš Šv. Onos atlaidus. Per atlaidus žemaičių vyskupas Antanas Vaičius didįjį varpą pašventino. Tą pačią dieną aikštelėje priešais bažnyčią buvo pašventintas ir naujai pastatytas kryžius, kurį su meistravo tautodailininkas Petras Brazauskas. Ant perlydytojo varpo jokio įrašo nepadarė. Didingai skamba naujasis varpas Lenkimų bažnyčios bokšte, kviesdamas tikinčiuosius į pamaldas. Skamba išlydėdamas žmogų į amžino poilsio vietą... Jo garsas girdisi už kelių kilometrų. 

   Šiaurinėje šventoriaus pusėje - šlifuoto akmens antkapis. Čia palaidota lietuvių tautos istoriko, švietėjo, rašytojo Simono Daukanto motina Kotryna, mirusi 1847 metais. Šiaurinėje bažnyčios pusėje įmūryta memorialinė lenta ilgamečio klebono Bonaventūro Mažonavičiaus, mirusio 1848 m., atminimui. Jo klebonavimo metu prie bažnyčios buvo pristatytas prieangis su bokštu. Šventorių puošia metalinis kryžius, senas medinis kryžius, mūrinis kryžius su pakopomis (Konstantino Dimos auka), medinis koplytstulpis, pastatytas 1990 m. Krikščionybės įvedimo jubiliejaus proga (1413 metų Žemaičių krikštas), o varpinė, kuri yra sumūryta iš akmenų, stovi šiaurės vakarinėje šventoriaus dalyje. Šventorių juosia mūrinė tvora.

Bažnyčioje yra keturi altoriai. Didysis papuoštas angelų - Šv. Petro ir Šv. Povilo - skulptūromis. Paveikslo jokio nėra. Kitas altorius yra aukštai virš zakristijos. Jis papuoštas Šv. Onos ir Šv. Antano paveikslais. Dešinysis altorius padarytas iš liepos medžio. Pirmoje to altoriaus konsignacijoje yra nukryžiuotas Viešpats Jėzus, išdrožtas iš medžio, ant raudono aksominio lauko paauksuotuose rėmuose. 

Tabernakulyje laikomos medinės Šv. Kryžiaus, Šv. Florijono ir Šv. Fortūnato relikvijos. Virš nukryžiuotojo - Šv. Angelo Sargo paveikslas paauksuotuose rėmuose. 

   Antrasis šoninis altorius - medinis, iš liepos medžio, tokios pat formos kaip ir pirmasis. Pirmojoje konsignacijoje - Šv. Mergelės Marijos apreiškimas, antras paveikslas virš jo - Šv. Jurgio. Bažnyčioje yra dvi statulos: dešinėje prie Šv. Kryžiaus altoriaus - Viešpats Jėzus prie stulpo, kairėje, prie Apreiškimo altoriaus, - Šv. Mergelė Marija Sopulingoji. 

Kad kunigas pamaldas galėtų laikyti atsisukęs į žmones, didžiojo altoriaus priekyje reikia mažesnio altorėlio. Lenkimų bažnyčioje iki 1997 metų vietoje jo stovėjo baltu audeklu aptraukta paprasta dėžė. 1997 metų rudenį gražų altorėlį, savo išvaizda panašų į didįjį, sumeistravo ir pastatė parapijietis Juozas Gadeikis, gyvenantis Skuode. 

 Lenkimų bažnyčioje vargonai seni, devynių balsų. Kol nebuvo elektros, orui pūsti buvo naudojamos kojomis minamos dumplės. Šį darbą paprastai atlikdavo varpininkas. O dabar, atsiradus elektrai, oras pučiamas elektriniu varikliu. Klebonaujant Zenonui Butkevičiui, bažnyčioje vargonininkavo Lenkimų miestelio gyventojas Antanas Martišauskas. Jam atsisakius eiti šias pareigas, keletą metų atvažiuodavo vargonininkai iš Laukžemės, Aleksandrijos, Mosėdžio. Septyniolika metų (1972 - 1989 m.) į Lenkimus iš Palangos važinėjo vargonininkas Petras Martinionis. Nuo 1989 metų vargonininkauja Skuodo miesto gyventojas Stasys Varanavičius. 

   Suolai maldininkams sėdėti anksčiau buvo po aštuonias eiles abejose bažnyčios pusėse. Klebonaujant Jonui Pakalniškiui, buvo padaryti nauji 13 eilių suolai (šešios sėdimos vietos kiekviename suole, o 6 suoluose — po 4 sėdimas vietas). Bažnyčioje tokiame pat aukštyje kaip ir vargonų patalpa, abiejuose pasieniuose tarp kolonų, yra antras aukštas, vietinių vadinamas "viškomis". 

Padavimas: Pagal senolių padavimą bažnyčia pastatyta ant senų kapinaičių. Senovėje esą čia buvusi koplyčia. 2003 metų rudenį, keičiant grindis, rasta žmonių kaulų.

Lenkimų Šv. Onos bažnyčios statinių komplekso Šv. Onos bažnyčia (u.k. 29931) įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą nuo 2004-12-31 ir suteiktas Valstybės saugomo objekto statusas.

Lenkimų Šv. Onos bažnyčios statinių komplekso Šv. Onos bažnyčią galime rasti pagal koordinates: 21.316, 56.188 (WGS).

Virtualus turas po bažnyčią: http://skuodoparapija.lt/vt/lenkimu_parapija/lenkimu_baznycia.html